Ką nuotakos planuoja persirengti po ceremonijos


JURGITOS IR ŠARŪNO VESTUVIŲ PLANAVIMO ISTORIJA

Fotografas Tomas Larionovas
Prieš mane – Jurgita, Šarūnas ir jų katė Katastrofa. Prieš mažiau nei metus susituokusi pora dalinosi savo patirtimi apie pasiruošimą savo vestuvių šventei. Arbata, fone grojanti muzika ir jaukus pokalbis – nuoširdžiai atrodo, kad iš pažiūros santūrus Šarūnas ir pozityvumu sproginėjanti Jurgita tikrai turi ką papasakoti.

Kada įvyko Jūsų sužadėtuvės?

Šarūnas: Jurgitai pasipiršau 2013 m. birželio 14 d. Tai įvyko kelionės į Japoniją metu. Kelionė buvo planuota seniai, tikėdamasis progos sumaniau į Japoniją nusivežti sužadėtuvių žiedą (šypsosi).
Jurgita: Nujaučiau, kad Šarūnas man pasipirš Japonijoje – turiu stiprią nuojautą (visada žinau, kada Šarūnas man padovanos gėlių). Tiesa, sužadėtuvių žiedas buvo paslėptas ten, kur niekada jo negalėčiau netyčia aptikti – Šarūno fotoaparate, tad konkrečią akimirką nuspėti buvo labai sunku. Viskas įvyko netikėtai, paprastai, bet labai romantiškai: vakaras, besileidžianti saulė, žydintys rausvos spalvos krūmai, suoliukas su žibintu ir priklupęs Šarūnas. Juokais vos neleptelėjau: „Tu čia ką, man peršiesi?“ (juokiasi).

Nuo ko prasidėjo šios magiškos šventės planavimas?

Jurgita: Apsikrauti darbais mes neskubėjome, norėjome pasidžiaugti vienas kitu – sužadėtinių statusas yra labai malonus. Mėgavomės euforija. Kad reikia pradėti bent pirminį vestuvių planavimą supratome tada, kai mano draugės ir bendradarbės užvertė mane kalnais vestuvinių suknelių pavyzdžių. Pirmiausia sugalvojome gražią datą – mano ir Šarūno vestuvės įvyko 2014 m. birželio 20 d.
Norėjome pabėgti iš Lietuvos ir susituokti dviese, bet vėliau supratome, kad mus supantys artimi žmonės norės mus pasveikinti. Palikti juos „ant ledo“ būtų negražu – gyvenime ir taip yra mažai švenčių (šypsosi).
Bemąstant ar šventę norime planuoti dviese, ar su kažkieno pagalba, draugė patarė samdyti vestuvių planuotoją. Nebuvome tvirti dėl šio žingsnio, bet pabandėme. Pasirinkome „Vestuvių šventė“ vestuvių planuotoją Ingą Klimienę. Lapkričio pabaigoje įvyko pirmasis susitikimas, kuris viską pakeitė. Inga pasidalino savo patirtimi, aptarėme būsimų vestuvių vizijas. Supratome, kad puikiai susikalbame ir norime bendradarbiauti. Nors esame buvę daugelyje sėkmingų vestuvių, vestuvių planuotoja mums buvo naujiena. Bet po susitikimo tvirtai apsisprendžiau, kad nenoriu pati planuoti šios šventės – tai būtų per didelis stresas visą pasiruošimo laikotarpį ir ypač vestuvių dieną. Žmonės neretai to neįvertina.
Dar pirmo susitikimo metu sulaukėme pagalbos kalbant ne tik apie vestuvių planavimo niuansus, bet ir ties finansiniu šventės planavimu – buvome informuoti apie būsimas išlaidas, apie kurias nė nebuvome pagalvoję. Kartais žmonės nori vestuvių, kurios jiems atsieitų keletą tūkstančių eurų, bet net nepagalvoja, kiek jiems gali kainuoti vien tik nuotakos suknelė...

Ar buvo sudėtinga savo idėjoms suteikti materialų pavidalą?

Jurgita: Kartais būdavo nelengva – tiek aš, tiek Šarūnas dirbame daug laiko užimančius darbus. Vestuvių planavimo laikotarpiu tuomet dar sužadėtinis nuolat išvykdavo į komandiruotes užsienyje. Susidūrus su laiko trūkumu buvo malonu turėti pagalbą iš šalies – gavome visą reikalingą informaciją. Elementariausias pavyzdys – rekomenduotinų fotografų sąrašas. Nors fotografą išsirinkome ne iš pasiūlymų, bet jis labai pagelbėjo apsisprendžiant.
Lengvai radome ir savo šventės vietą. Mūsų vestuvės vyko sodyboje, ant upės kranto Anykščiuose, „Pušų takas“. Norėjome pabėgti nuo Vilniaus šurmulio, nuo pilkos, kelias minutes trunkančios civilinės metrikacijos skyriaus vestuvių ceremonijos. Rinkomės išvažiuojamąją vestuvių ceremoniją, kad būtų išvengta mechaniško, nespalvoto tuoktuvių proceso.

Įvardinkite didžiausius iššūkius, su kuriais teko susidurti planuojant vestuves. Kaip pavyko juos išspręsti?

Jurgita: Dėl daug laiko atimančių darbų buvo nelengva laikytis darbų atlikimo grafiko. Šarūnas dažnai būdavo išvykęs ir su užduotimis turėdavau tvarkytis pati. Pavyzdžiui: viena važiavau pirkti medžiagos Šarūno kostiumui, o juk norėjosi, kad Šarūnas būtų šalia, juk tai jo kostiumas!
Šarūnas: Nors kartais nespėdavome darbų atlikti laiku, visada galėdavome paprašyti pagalbos. Turėjome aiškų šios šventės planą, žinojome kas, kada ir kaip turi būti. Tokio darbo rezultatas: jau balandį, t. y., iki vestuvių dar likus dviems mėnesiams, šventei jau buvo viskas pasiruošta.

Tėvai, draugai, įprastai noriai padeda organizuoti vestuves. Kaip jautėsi Jūsų tėvai, kai vestuvėms planuoti pasamdėte vestuvių planuotoją? Kodėl nusprendėte atsisakyti artimųjų pagalbos?

Šarūnas: Mano tėvai buvo skeptiški ir nesuprato mūsų sprendimo. Kaip ir dauguma draugų tėvų, kurių vestuvių pasakojimus teko girdėti, jie norėjo dalyvauti mūsų vestuvių pasiruošime ir planavime „nuo... iki“. Šiuo atveju mes nesakėme nieko – tik įteikėme pakvietimus su data ir vieta. Jutome minimalią trintį ir tėvų nuoskaudą, bet pasiryžome laikytis savo plano.
Jurgita: Pagrindinė tokio pasirinkimo priežastis: noras padaryti šventę tiek sau, tiek svečiams. Dėl to nesigailėjome nė akimirką. Gali tekti išklausyti artimųjų priekaištų dėl neleidimo kištis į vestuves ar informacijos nesuteikimo, tačiau nenorėjome kad tėvai, artimieji padėtų rengti vestuves, o vėliau priekaištautų: „Daviau jums krūvą pinigų, o jūs ėmėte ir padarėte štai taip“. Padėti siūlėsi ir draugai, tačiau griežtai jų pagalbos atsisakėme. Planuodami vestuves nenorėjome jiems ant pečių užkrauti labai didelę atsakomybę, o vėliau, jeigu kas nepavyko, griežti dantį. Mes supratome, kad draugai, tėvai yra taip pat užimti žmonės, turintys savo gyvenimus, darbus ir atsakomybes. Kad padėtų mums planuoti vestuves jie turėtų tam paskirti labai daug savo laiko ir prisiimti atsakomybę už šventės rezultatą. Mūsų vestuvių liudininkai teiravosi, ką ir kada jiems reikės daryti, o mes tik paprašėme jų: „Atvažiuokite su savo asmens dokumentais, padėkite parašus ir eikite linksmintis“.
Norėjome visiškos laisvės: vestuvių dieną jokių mamų, kepančių kotletus, tik absoliutus mėgavimasis švente. Su Šarūnu plaukiojome ant rožinio debesies, jautėme maksimalų atsipalaidavimą ir ramybę, nes suvokėme, kad yra žmonės, kurie padarys viską, kad mūsų šventė būtų fantastiška (šypsosi).

Ar dabar, kai viskas jau praeityje, ryžtumėtės vestuves planuoti patys? Kodėl?

Jurgita: Jeigu galėtume laiką atsukti atgal, mes nieko nekeistume: tiesiog dar kartą pereitume tą patį. Tai buvo įsimintinas, labai gražus ir pasisekęs procesas su fantastiška kulminacija.

Kaip manote, vestuvių planavimas – malonus darbas ar rimtas iššūkis jauniesiems?

Jurgita: Tai daug streso savyje talpinantis malonus procesas. Vienąkart gyvenime vykstanti šventė, vienąkart gyvenime priimamas sprendimas – norisi, kad viskas būtų tvarkingai sudėliota į vietas, kad viskas būtų tobula. Malonu dar ir dėl to, kad vestuvių planavimo procese susipažįsti su begale beprotiškai gerų žmonių, kurie tavo šventę padaro būtent tokią, kokios visada troškai (šypsosi).
Šarūnas: Jeigu ryžtatės viską planuotis patys, būtų malonu tuo atveju, jei turite marias laiko. Bet jeigu laiko vestuvių planavimui randate tik po darbo, tada atsiras sunkumai ir stresas. Vestuvių planuotoja padeda atsipalaiduoti, ji kuruoja vykstančius darbus, praneša apie tai, kas dar liko, neleidžia iškristi iš pasiruošimo vestuvėms grafiko. Bet kokiu atveju, vestuvių dieną visas šventės planas yra „dzin“, nes norisi tik mėgautis. Pamiršti apie visus planus „b“ ir galimus nesklandumus – norisi, kad šviestų saulė, grotų muzika ir visi šypsotųsi. Tokiu atveju geriausia yra turėti tai, kas gali pasirūpinti galimais nesklandumais, apie kuriuos absoliučiai nesinori galvoti.
Antroji interviu dalis apie Jurgitos ir Šarūno vestuvių dieną – jau netrukus. 
Visas reikalingas vestuvių planavimui paslaugas rasite www.vestuviusvente.lt
Teiraukites info@vestuviusvente.lt / tel. 8659 20134
Daugiau apie vestuvių istorijas skaitykite rubrikoje TIKROS VESTUVĖS
Galerija: Peržiūrėti padidinti
Tavo komentaras
Tavo vardas
El. paštas
Tai ką galvoji
     (Mes tikimės viskas padorumo ribose)
Facebook draugai rekomenduoja
1
Komentarai
2015-03-21 11:07
Neringa
Pritariu šiam požiūriui - šventė turi būti visiems, ne tik svečiams ar jauniesiems! Dviese labai sunku suplanuoti, o ir kitų apkrauti nesinori, tuo labiau po to griežti dantį :)))