PSICHOLOGAS M. TRUNCĖ APIE ŠEIMOS IŠSAUGOJIMĄ

Mykolas Truncė

1. Kas nutinka poros gyvenime, kai užmaunamas sužadėtuvių žiedas? Koks naujas etapas prasideda ir iki kada jis tęsiasi?

Pasak judėjų (žydų), žmogaus gyvenimas įgauna prasmę tik sukūrus šeimą. Palaikau šį teiginį. Žmogus lanko darželį, mokyklą, aukštąją ar profesinę mokyklą tam, kad galėtų tapti savarankišku. Tačiau tai nėra žmogaus gyvenimo tikslas.
Greičiau tai – priemonė tikslui pasiekti. Mano galva, kiekvieno žmogaus tikslas – sukurti stiprią šeimą, kurioje abu sutuoktiniai galėtų užsitikrinti šias sąlygas:
  • Saugumas. Tai reiškia, abu turi jaustis saugūs sveikatos ir gyvybės, santykių, finansų srityse.
  • Vertė. Abu sutuoktiniai turėtų padėti vienas kitam sukurti pridėtinę vertę visuomenei, kurią dalindami jie galėtų užsidirbti pragyvenimui, realizuoti save ir patenkinti savo poreikius.
  • Vaikai. Šeimoje gimsta ir užauga vaikai. Tėvų pareiga paruošti juos sėkmingam savarankiškam gyvenimui.
Per gyvenimą žmogus praeina kelis vystymosi etapus. Pradžioje jis kaip vaikas yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Vėliau jis tampa savarankišku ir nepriklausomu. Ir tik tada, kai žmogus gali save išlaikyti ir gyventi savarankiškai vienas, gali pereiti į naują lygmenį – priklausomybės. Tik šį kartą jau priklausomybė ne nuo tėvų, o priklausomybė nuo kito partnerio – sutuoktinio. Šiame gyvenimo etape jis ir ji turi išmokti gyventi kartu, užtikrinti bei patenkinti pagrindinius savo ir sutuoktinio poreikius.
Deja, daugelis santuokų kuriamos nesant tam pasirengus. Žmonės paprasčiausiai daro taip, kaip kiti: mokosi, dirba, tuokiasi, skiriasi. Prieš vestuves puoselėję iliuzijas apie tai, kas bus, po vestuvių susiduria su realybe, kuri visiškai netenkina. Tada ir prasideda vidinis konfliktas – kodėl jis / ji elgiasi „negerai“. Negerai – reiškia ne taip, kaip aš noriu . Vėliau, kai medaus mėnuo praeina, pradeda „išlįsti“ nepasitenkinimas. Dar vėliau, pasibaigus medaus metams, į šeimą ateina rutina, kurioje vyras ir žmona turi skirtingus įsipareigojimus. Kiekvienam atrodo, kad jo indėlis į šeimą yra didesnis, o sutuoktinio – vieni niekai. Šiame etape prasideda prieštaravimai, ginčai, konfliktai. Kai kuriose šeimose gali pasireikšti ir smurtas. Šeimos ilgaamžiškumas priklauso nuo to, kokius gebėjimus įveikti šiuos prieštaravimus turi sutuoktiniai. 1 paveiksle matome Lietuvos statistikos departamento duomenis apie išsiskiriančių porų santuokos trukmę.
 
. 1 paveikslas. Išsiskiriančių porų skaičius pagal santuokos trukmę.
Dalis šeimų suyra per pirmus metus. Taip elgiasi sutuoktiniai, kurie suprato, kad visiškai apsiriko. Kita sutuoktinių dalis, suvokę, kad apsiriko, bando „suklijuoti“ šeimą, tačiau pasiduoda antrais˗ketvirtais bendro gyvenimo metais. Trečia grupė – tai tie sutuoktiniai, kurie abu bando „suklijuoti“ šeimą. Dažniausiai jie jau turi vaikų, o gal ir ne vieną. Dėl vaikų sutuoktiniai dar bando visais būdais gyventi kartu. Tačiau neturėdami pagrindinių gebėjimų kurti darnius santykius, nesuprasdami vienas kito, „pasiduoda“ penktais˗devintais bendro gyvenimo metais. Na, o didžiausia dalis santuokų suyra išgyvenus kartu daugiau kaip 10 metų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinė išsiskiriančių porų bendro gyvenimo trukmė – 13,5 metų. Į šią grupę patenka sutuoktiniai, kurie kenčia gyvendami kartu tol, kol vaikai paaugs ar kol paskutinė viltis, kad sutuoktinis pasikeis, žlunga.
Kaip matome, yra dvi pagrindinės santuokų suirimo priežastys – nepakankami gebėjimai kurti darnius santykius ir neskatinantis darnios partnerystės požiūris į sutuoktinį.

2. O kas nutinka po vestuvių? Labai dažnai poros pasakoja, kad užeina kažkokia tuštuma, jie nebėra tiek užsiėmę, t. y. šalia normalaus gyvenimo nebeplanuoja vestuvių ir jiems atrodo, kad viskas per ramu. Kas čia per efektas, kai po vestuvių kažko vis tiek trūksta? Kodėl žmonės nepradeda tiesiog vėl ramiai gyventi? 

Tai vyksta todėl, kad sutuoktiniai neturi jokio bendro gyvenimo tikslo. Tiesiog jie iškėlė vestuves, kaip ir kiti. Jie dar gyvena rožinėse svajonėse iš pasakų, kurios baigėsi „jie susituokė ir toliau laimingai gyveno“. Tiesa sakant, po vestuvių ir turi prasidėti pagrindinis žmogaus gyvenimas. Abu sutuoktiniai turi išmokti praktiškai spręsti prieštaravimus taip, kad abu laimėtų. Jie turi išmokti toleruoti kitą sutuoktinį kitokį, išmokti neteisti ir nekaltinti, išmokti prisiimti atsakomybę už santykius sau, išmokti valdyti stresą, kuris kyla dėl prieštaravimų ir konfliktų, išmokti bendrauti pastiprinant, padėti vienas kitam sukurti pridėtinę vertę visuomenei, išmokti patenkinti vienas kitą seksualiai, pasirengti vaikų atėjimui, išmokti valdyti šeimos finansus, išmokti tvarkyti ir prižiūrėti namus, išmokti kurti bendras tradicijas, atostogauti kartu ir t. t. Kaip matome, tikrasis žmogaus tobulėjimas ir gyvenimas prasideda tik po vestuvių . 

3. Dažniausiai po vestuvių labai greitai atsiranda vaikai ir suaktyvėja buitis. Kaip išvengti tų buities pinklių? 

Vaikai – tai viena iš gyvenimo dovanų tėvams. Kiek tenka stebėti poras, jos neturi ir nemano lavinti savo gebėjimų auginti sėkmingam gyvenimui pasirengusius vaikus. Tai nėra tas pats, kas auginti burokus darže. Vaikai yra ypatingi tuo, kad jie yra neįgalūs, jie nesugeba patys pasirūpinti savimi, tad tuo turi pasirūpinti tėvai. Buities pinklės gali atsirasti, kai vaikų auginimas yra paliekamas tik žmonai (vaikų motinai). Tuo tarpu vyras, netekęs dalies žmonos dėmesio, pasineria į profesinę veiklą taip palikdamas abu savo brangiausius žmones – žmoną ir vaiką – be dėmesio. Žmonai tokiu atveju tenka pagrindinė buities našta. Būtent šiuo laikotarpiu sutuoktiniai turi atsigręžti vienas į kitą bei padėti vienas kitam įveikti buities naštą sukuriant naujas bendravimo, elgesio taisykles (atsiradus vaikui šeimoje). Kalbėtis, ieškoti ir surasti naujas tradicijas, susitarimus dėl didesnio abiejų sutuoktinių saugumo ir pasitenkinimo santuoka užsitikrinimo. 

4. Kokios pagrindinės problemos įvardijamos, kai poros ateina konsultuotis? 

Dažniausia besikonsultuojančių iškeliama problema – netinkamas sutuoktinio / sutuoktinės elgesys. Toks antros pusės elgesys netenkina, bet nieko su tuo žmogus negali padaryti. Visi jo / jos bandymai pakeisti sutuoktinį baigiasi fiasko. Tada pradedama ieškoti pagalbos iš šalies. Tik kai konsultacijos metu išsiaiškiname, kad tarpusavio santykių kokybė visiškai priklauso nuo atėjusio konsultuotis, žmogus atgauna jėgas bei pasitikėjimą ir aiškumą, kad jis gali išsaugoti santuoką. Išeina laimingas.

5. Lietuva pirmauja skyrybų skaičiumi – ar šiuolaikinės poros dažniau ateina konsultuotis ir gelbėti santuoką nei prieš dešimt metų? Kaip jie jaučiasi? Ką tuomet daro? Kaip atrodo tas santuokos gelbėjimas? Kokiais jausmais žmonės gyvena? 

Porų psichologų paslaugos tampa vis populiaresnės. Visuomenė vis geriau supranta, kad santykiai yra svarbiausias žmogaus poreikis ir kad to reikia mokytis. Taip, pavyzdžiui, kad galėtume vairuoti automobilį, mes einame į vairavimo mokyklą, mokomės iš ko susideda automobilis, formuojame jo valdymo įgūdžius, mokomės eismo taisyklių. Per vairavimo egzaminą turime pademonstruoti, kad mokame valdyti automobilį, suprantame ir mokame laikytis eismo taisyklių.
Tačiau į „gyvenimo kelius“ išvažiuojame nesuprasdami nei kaip esame surėdyti patys, nežinodami darnaus gyvenimo kartu taisyklių, neturėdami gebėjimų kurti stiprią ir laimingą šeimą. Viską, ką mes mokame – nusikopijavome nuo tėvų. Tačiau, kaip galime matyti iš skyrybų statistikos, tai, ką mes esame išmokę, nepadeda kurti darnių santykių, kuriuose norime gyventi.
Kai konsultacijos metu visuos šiuos dalykus išsiaiškiname, išsikeliame tikslą – suformuoti teisingą požiūrį į sutuoktinį ir gebėjimus kurti darnius santykius. Kitaip sakant, panašiai, kaip vairuotojo pažymėjimui gauti, imamės pagrindinių žmogaus gebėjimų kurti ir išlaikyti darnius santykius šeimoje.
Toliau analizuodami besikonsultuojančio asmens gyvenimą ieškome „piktžolių“, kurios gadina santykių darną. Suradę tokias „piktžoles“ sudarome tobulėjimo planą, kaip tas „piktžoles išrausime, o jų vietoje pasodinsime gėles“. Kai tokiu būdu sudaromas tobulėjimo planas, besikonsultuojantis žmogus supranta, kad viską, ko reikia jo laimingam gyvenimui šeimoje, jis gali padaryti pats. Su tuo supratimu ateina aiškumas, palengvėjimas, žmogų užlieja laimės jausmas. Jausmas, kad viskas santykiuose dabar priklauso tik nuo jo.

6. Kur slypi ta sėkmingo šeiminio gyvenimo gerovė? Kaip ir ką turime daryti, kad viskas būtų taip gera kaip iš pradžių? 

Psichologai yra nustatę laimingos santuokos požymius, kuriuos pateikiu žemiau. Jums reikia įsivertinti, kiek esate patenkintas viena ar kita sritimi, ir atsirinkti tas sritis, kuriomis esate mažiausiai patenkinta(s). Šios sritys nuo šiol tampa Jūsų tobulėjimo plano pagrindu. Tik tada, kai pagerinsite tos srities vertinimą, galite tikėtis pasitenkinimo santuoka, pasitenkinimo tuo, kaip gyvenate, ką turite. O pasitenkinimas yra laimės pagrindas.
  1. Abu sutuoktiniai turi bendrus tikslus.
  2. Abu sutuoktiniai puoselėja bendras dvasines vertybes.
  3. Abu sutuoktiniai turi išlavintus gebėjimus spręsti prieštaravimus, priimti bendrus sprendimus.
  4. Abu sutuoktiniai supranta, priima sutuoktinį ir bendraudami vadovaujasi lyčių skirtumais.
  5. Abu sutuoktiniai pozityviai žiūri į gyvenimą.
  6. Abu sutuoktiniai realistiškai priima meilę.
  7. Abu sutuoktiniai santuoką vertina be iliuzijų.
  8. Abu sutuoktiniai geba dalintis savo jausmais
Jei Jūs matote, kad Jūs gebate dalintis jausmais, o sutuoktinis – ne, tai aptarkite tai abu. Išsiaiškinkite ir suderinkite vertinimus. Atminkite, kad santuoka tai nereiškia Imti. Santuoka reiškia Duoti.

7. Dabar labai madinga rėminti šeimos taisykles ant sienų. Kokias tris taisykles įvardintumėte kaip pagrindines šeimai?

Manau, kad trys taisyklės, kurios galėtų padėti sukurti stiprią šeimą, yra:
  1. Pagarba. Aš gerbiu ir priimu tave tokį / tokią, koks / kokia tu esi.
  2. Tobulėjimas. Aš tobulinu savo gebėjimus bendrauti ir kurti darną mūsų šeimoje.
  3. Saugumas. Aš dedu visas pastangas, kad mes jaustumėmės šeimoje saugūs, o mūsų šeima būtų stipri.

8. O ar teko susidurti su žmonėmis, kurie planavo vestuves ir bum... Reikia santykius aiškintis ir kapstytis savyje ir ieškoti kas nutiko? Ar egzistuoja vestuvių planavimo krizė? Kaip iš jos kapstytis?

Vieną penktadienio naktį konsultavau žmogų, kuris šeštadienį buvo suplanavęs pasipiršti. Jis nebuvo tikras dėl savo sprendimo teisingumo. Paryčiais mudu išsprendėme jo dilemą pirštis˗nesipiršti. Dilemos sprendimas stipriai rodė, kad santuoka bus konfliktiška ir abu joje jausis nesaugūs. Kaip manote, kaip pasielgė tas vyras? Po mėnesio jo paklausiau, kaip jis gyvena. Jis atsakė, kad ruošiasi vestuvėms . Jo gyvenimas, jo sprendimas.
Manau, kad tai yra puiku, turiu omenyje, žinoti, kas tavęs laukia. Jei tu žinai, kad tavęs laukia sunkumai, tai gali pasirengti juos įveikti. Daug blogiau yra tada, kai po vestuvių susivoki, kad prašovei, ir to, ko tikėjaisi, nėra. 2 paveiksle pademonstruotas mūsų lūkestis ir informacija apie realų sutuoktinį. Kaip matome, dėl „rožinės miglos“ ant akių, nematome to, kas iš tikrųjų yra. 
2 paveikslas. Mūsų lūkestis ir realybė prieš vestuves.
Dar vieną dalyką turiu paminėti tiems, kurie ruošiasi sukurti šeimą. Dažnai šeimos suyra, kai turime „neteisingų“ lūkesčių santuokai ir sutuoktiniui. Kartais merginos galvoja: „Turiu tekėti, nes jau visos mano draugės ištekėjo, o aš liksiu senmergė. Vyras išvaizdus, o už jo aš būsiu kaip už mūro sienos. Nors jis ne visiškai atitinka mano lūkesčius, bet aš būsiu gera, kantri ir jis pasikeis“. Tai moteriai reikėjo 30 metų drebėti dėl savo gyvybės, kol ji išdrįso išsiskirti.
Taigi, nuostatos, su kuriomis „einame“ į santuoką, lemia ir pačią santuoką. Todėl jas pasitikrinti prieš jungtuves yra geriau, nei kentėti.
Dėkojame už atsakymus psichologui. Jo kontaktai:
Mykolas Truncė
Konsultantas, psichologas,
šeimų išsaugojimo specialistas
+370 659 54009
 
Tavo komentaras
Tavo vardas
El. paštas
Tai ką galvoji
     (Mes tikimės viskas padorumo ribose)
Facebook draugai rekomenduoja
0
Komentarai