12 rekomendacijų iš buvusių jaunavedžių


VESTUVIŲ MEDIJOS REDAKTORĖS: SIMONA, ARMINA, GODA IR KRISTINA

Simona, Armina, Goda ir Kristina
Vestuvių rinka Lietuvoje tokia maža ir kartu didelė, bet informacijos šaltiniai keli: interneto puslapiai ApieVestuves.lt, Išteku.lt, Vestuves.lt, Myday.lt, knygos „Nuotakos biblija“, „Vestuvių planuoklis“, žurnalas „Vestuvės“ ir TV laida „Magiškos vestuvės“. Yra daug įvairiausių tinklaraščių ir brošiūrų, bet pagrindiniai jau išvardinti.
Šiandien su portalų įkūrėjomis ir redaktorėmis ApieVestuves.lt kalbasi apie tai, kodėl tas vestuvių verslas atsirado jų gyvenime ir kas jos tokios yra, apie ką svajoja, kodėl kūrė tokį portalą, laidą ir kt.. Kuičiamės po jų mintis gerdamos „Latte“ ir ką… Kur ta konkurencija? Juokas netyla. Merginos klega ir juokiasi vis garsiau…
Fotografė Alina Paurazė. Nuotraukoje: Antra iš dešinės Simona Krasauskienė – ApieVestuves.lt redaktorė, Trečia iš dešinės Goda Leonavičienė – Išteku.lt redaktorė, Pirma iš dešinės Armina Staniulienė – MyDay.lt redaktorė, Kristina Vanagienė – „Magiškos vestuvės“ vedėja, pirma iš kairės Rita (Išteku.lt), o šalia jos Goda Šleinytė (Vestuvės.lt žurnalo redaktorė).

1. Tai kodėl susituokusios moterys pradeda dirbti su vestuvių tema? Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip gimė portalo / laidos / žurnalo tema tavo gyvenime? 

Simona: Buvau labai jauna ir visad turėjau daug svajonių. Kai per paskutinę tikybos pamoką mokykloje vienuolė paklausė, kuo būsim užaugę, aš atsakiau, kad būsiu supermočiutė, vairuosiu džipą, turėsiu daug anūkų, bėgiosiu su kedukais ir šėlsiu su tais anūkais, o kai jie miegos, rašysiu knygas. Praleidau tą etapą iki močiutės, bet dar studijuodama išleidau vestuvių planuoklį „Mūsų vestuvės“, nes tokio Lietuvoje nebuvo, o JAV turėjo. O po to prasidėjo – portalas www.apievestuves.lt, knyga „Nuotakos biblija“, naujasis „Vestuvių planuoklis“, greitai bus dar viena knyga skirta šeimai – „Šeimos metraštis“, kuriame bus galima viską pildyti ištisus metus ir perleisti iš kartos į kartą.
Vestuvių rinkoje atsidūriau labai atsitiktinai, o štai užstrigau ilgam, nes visi šeimos reikalai man labai artimi. Man patinka būti mama ir žmona ir norisi sutikti kuo daugiau žmonių, suvokiančių šeimą kaip vertybę, kartu leisti laiką arba pasidalinti savo kaltės jausmu, kad iš vaikų pavogiau vieną valandą ar pusdienį ir dirbau kaip pasiutus. O šeimos pradžia – vestuvės... Taigi su vestuvėmis užstrigau ilgam.
Goda: Kiekviena patirtis mums suteikia naujų impulsų, todėl praėjus visus „kryžiaus kelius“ kuriant savo šventę, sukaupus daugybę informacijos, patirties, atradus begalę idėjų, atsiranda noras visu tuo pasidalinti. Juk, rodos, jeigu man kas būtų pasakę, patarę, visas vestuvių organizavimas būtų buvęs daug lengvesnis. 
Idėja sukurti svetainę www.isteku.lt kilo po pokalbio su drauge, o dabar jau ir kolege Rita, kai pasiguodėme, kad yra labai daug gražių idėjų ir nuostabių galimybių organizuojant vestuves, o mums tai buvo nepasiekiama. Ji papasakojo apie savo patirtį užsienyje, kur dirbo su renginiais, aš iš žurnalistinės pusės pasvajojau, kaip būtų smagu dalintis šia informacija. Taip ir sugalvojome, kad galime dalintis vestuvių idėjomis, patarimais, tikrų vestuvių nuotraukomis ir visu kitu, ko reikia smalsiai nuotakai. 
Armina: Su vestuvių sritimi pirmą kartą susidūriau, kai pati organizavau savo vestuves (beje tai padariau savarankiškai ir per 2 mėnesius), bet tikrai neplanavau pasinerti į šią sritį. Tačiau, po kurio laiko, kai norėjau parduoti savo vestuvinę suknelę ir neradau vietos, kur tai padaryti, atradau verslo nišą, nepatenkintą poreikį. Iš to gimė idėja nerti į vestuvių sritį, kurį nuo pirminės idėjos labai išsiplėtė. Taip gimė elektroninis vestuvių planuoklis Myday.lt bei vestuvinių suknelių salonas / komisas.
Kristina: Esu Kristina Vanagienė – vedybų planuotoja, renginių ir šeimos švenčių organizatorė. Kitaip – vestuvių fėja. Mano veidas labiau matomu tapo Delfi.tv laidoje „Magiškos vestuvės“. Šioje laidoje, kartu su prodiusuojančia komanda „Pripučiamas filmas“ režisuojame ir vedame laidą, skirtą jaunavedžiams. Joje pateikiame aktualią informaciją ir naujausias mados tendencijas vestuvių rinkoje. Į šią laidą buvau pakviesta pačiu paprasčiausiu atrankos būdu. Dalyvavau konkurse ir mano idėjos būsimiems kolegoms patiko.

2. Labai trumpai papasakok apie verslą ir kiek laiko jis veikia? 

Simona: ApieVestuves.lt gyvuoja jau devynerius metus, o portalas oficialiai veikia nuo 2009 metų. Dirba dvi kalbos redaktorės, straipsnius rašo ekspertai ir 5 žurnalistės bei rinkos dalyviai, kasmet straipsnius iliustruojame vis kitų fotografų darbais, turim dizainerį, programuotoją ir dar daug nematomo personalo, kuris kasdien stengiasi, kad veiktų ne tik portalas, bet ir „Facebook“ puslapis bei grupės. Pavyzdžiui Agnė tvarko „Facebook“ reikalus, ten kasdien užsuku ir aš. Vis bandom kažką naujo ir dabar jau labai greit nuotakoms bus pasiūlyta naujovė, ko Lietuvoje ir Baltijos šalyse dar nėra.
Goda: Isteku.lt – tai vestuvių idėjų portalas. Mes nieko nepardavinėjame, nieko neorganizuojame, tiesiog dalinamės patarimais ir idėjomis apie svajonių vestuves. Net jeigu turi planuotoją – vargu ar visai atsiribosi nuo šios šventės ir bent jau vestuvinę suknelę rinksiesi pati. Svetainėje yra per 20 tūkst. nuotraukų, šimtai patarimų, daugybė reportažų iš stilingų lietuviškų vestuvių. 
Metų įvykis – Isteku.lt vestuvių parodą jau trejus metus organizuojame Vilniaus rotušėje. Orientuojamės į tuos, kurie ieško modernių, šiuolaikiškų sprendimų ir vestuves nori prisiminti visą gyvenimą.
Armina: Projektui MyDAy.lt jau 3 metai (pačiai sunku patikėti, kad laikas taip lekia)! MyDAY.lt projektas siūlo pagalbą poroms, planuojančioms savarankiškai naudoti nemokamą elektroninį vestuvių planuoklį ir jo išmanius įrankius, bei padeda nuotakoms pirkti / parduoti kartą vilkėtas vestuvines sukneles salone Vilniuje.
Kristina: Su komanda kartu jau esame nuo 2015-ųjų metų rudens. Gyvenime esu kibirkštis: manęs visur pilna, visur dalyvauju, namai reikalingi tik pernakvoti. Turiu labai gražią šeimą, vyrą Eimantą, kuris dirba nuosavame versle. Jis dėmesio labai nemėgsta, taigi jo į rampų šviesą paprastai ir netraukiu.

3. Jūs visos – mamos, kaip sekasi derinti vaikų auginimą ir puoselėti nuosavą verslą? Ar lieka laiko gyvenimui?

Simona: Šiemet švęsiu dešimties metų sukaktį, kai dirbu vestuvių versle. Kadaise galvojau, kad būdama visiškas vaikas, dvidešimt vienerių metų, su didele svajone kažkada ištekėti sukūriau pirmą vestuvių planuoklį „Mūsų vestuvės“, o štai šį sausį vienas žurnalistas mane jau pavadino vestuvių motina. Pasijuokiau ir pagalvojau, kad tikrai yra žmonių, kurie žymiai ilgiau šitame versle ir šioje temoje, ir kad po dešimties metų darbo būti mama dar labai anksti, bet kai atsisuku atgal, matau, kad per tą dešimtmetį ne tik vestuvių rinka, bet ir aš pati labai užaugau ir kasdien augu. Didžiausi mano mokytojai yra vaikai ir pagal jų grafikus bei poreikius suderintas mano darbo laikas, gyvenimas kartais šaudo kaip fejerverkai, o kartais atrodo, kad puikiai tvarkausi.
Viena mano buvusi studentė, studijuojanti magistrą užsienyje, paprašė manęs atsakyti į klausimus apie laiko planavimą versle. Atsidariusi klausimyną sutrikau ir galvojau, kaip čia dabar daryti. Sukurti atsakymus pagal normalių žmonių gyvenimą ar surašyti visą tiesą. Buvo vėlyvas vakaras, vaikai miega, jėgų nulis, bet pažadas Gabijai duotas, tai sėdau rašyti visos tiesos. Galvojau, jos dėstytoja suvalgys ją dėl netinkamo respondento pasirinkimo, bet praėjus keliems mėnesiams gavau studentės laišką, kuriame ji citavo savo dėstytoją, perdavusią man linkėjimų už įkvėpimą. Taigi, esu ta pati ir tokia pati kaip ir visos mama, kuri, kai vaikai miega, dirba savo darbus.
Goda: Auginu tris dukras ir, manau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir suspėji. Turiu laiko kitiems darbams ir pomėgiams: dirbu dar kitos svetainės redaktore, rašau asmeninį tinklaraštį apie šeimos pramogas seimosgidas.lt, sportuoju, dainuoju chore ir DAUG laiko leidžiu su dukromis.
Armina: Iš vienos pusės sunkiai, nes tenka visi pasaulio vargai – ligos, mokykla, darželis, darbai, klientai ir t. t. Iš kitos pusės lengvai – susirgus vaikams galiu be streso skirti jiems tiek laiko, kiek reikia, be nerimo, kad darbdavys bus nepatenkintas . Nors nuosavas verslas ir suteikia daug rūpesčių ir atsakomybės, bet tuo pačiu duoda daug gerų emocijų ir kokybiško gyvenimo galimybę.
Kristina: Kaip ir minėjau, atrodo, nuolat lekiu, bet vis noriu grįžti namo pas vaikus ir vyrą ir mėgautis tuo buvimu. Dukra Nikolė – moksleivė. Jai 10 metų, mokosi 3-oje klasėje. Mūsų pasididžiavimas! Pirmūnė moksluose, groja pianinu, šoka „Lindy Hop“ šokius. Namie krykštauja pagrandukas – sūnelis. Oskarui 1,7 metukai. Visai neseniai pradėjo lankyti lopšelį. Šeima man – didžiausias stimulas siekti asmeninių tikslų. Mano brangiausi žmonės yra ta varomoji jėga, dėl kurios aš išeinu, ir tas magnetas, kur visada norisi sugrįžti.

4. Kaip atrodo jūsų darbo diena? Kada geriausia atostogauti vestuvių „medijai“? 

Simona: Pastaruosius kelis metus mano darbo dienos, t. y., paros, chaotiškos. Kadangi auginu mažylį, planuoju darbus jo miego metu. Susitikimai su klientais – jam miegant, jei kitame mieste – išvykos pirmoje dienos pusėje, priderinus prie šeimos pramogų. Kai turiu labai daug darbo, keliuosi labai anksti, 4-5 val. ryto, ir sėdu dirbti. Tai tobulas laikas – visi miega, niekas neskambina, niekas nieko nerašo ir tu turi laiko iki tol, kol pasaulis pabus. Kartais keliuosi 6.30 val. ir iki 9-10 val. turiu marias laiko viską padaryti. Kartais būna ir taip, kad dirbu po 24 val. iki 3 val. ir kt. Šis laikas labai efektyvus ir geras, nes niekas netrukdo ir gali padaryti viską, kas priklauso nuo tavęs. Pertraukų neplanuoju. Apskritai, iš naujo mokausi save mylėti ir, pirmiausia, myliu save ir savo aplinką, planuoju kokybišką dieną su įdomiom išvykom, pokalbiais, skaniu maistu, įdomiu interjeru ir kt. ir tik po to darbus. O jei neturiu jėgų dirbti – nedirbu. Įdomiausia tai, kad visiems atrodo, kad aš labai daug dirbu, nes daug visko padarau. Nė velnio! Dirbu mažai, bet efektyviai. Neapkraunu savęs nereikalingais darbais, jiems samdau žmones.
Goda: Patogu tai, kad galiu dirbti iš ten, kur noriu, todėl praėjusiais metais porą mėnesių straipsnius rašiau iš Tenerifės. Esu vyturys – keliuosi apie 6 val. ryto, padirbu, tuomet ruošiu mergaites į mokyklą, darželį. Darbo vietas stengiuosi keisti, nors ir turiu biurą – manau, kad tai turi teigiamos įtakos kūrybingumui. Nors darbą baigiu penktą valandą, esu visad pasiekiama internetu – net ir darydama vakarienę, spėju atsakyti į el. laiškus . 
Armina: Mano diena praeina bėgime ir lėkime. Nors kas dieną pažadu sau mažinti tempą, bet jau kelis metus tai lieka vien pažadais. Kadangi šeima man visuomet pirmoje vietoje, tai atostogauti sau leidžiu tada, kai nori ir planuoja šeima. Mano giliu įsitikinimu, nei vienas verslas nebankrutuos per savaitę ar dvi. Aišku, viską reikia protingai susidėlioti ir apgalvoti. Beje, geros atostogos ir poilsis yra viena pagrindinių varomųjų jėgų bei verslo sėkmės elementų. Tik pailsėjęs, laimingas žmogus gali dirbti su dideliu užsidegimu, energija ir aista.
Kristina: Darbo diena kaskart vis kitokia, bet tuo „pasigirti“ gali kiekviena dirbanti mama. Kai nėra jokio „force majeure“, kylu su saule – 6 val. ryto. Abu su vyru mėgstame vienas kitam leisti išsimiegoti ir pasikeičiame, kuris tą rytą turi papildomą pusvalandį, o kuriam laikas suruošti vaikus. Dukra keliauja į mokyklą savarankiškai, sūnų, pakeliui į biurą, nuvežame į lopšelį. Atvykę užsiplikome kavos ir puolame aptarinėti būsimų darbų. Taip karštai ir ugningai, lyg visą rytą nebuvę kartu. Po aptarimo, dienotvarkės sudėliojimo, mėgstame vienas kitą patikrinti – kuris ką veikiame. Mano vyras ir aš esame puikūs partneriai skirtingose žaidimų aikštelėse.
O tada atsiveria el. paštas, „Facebook“ „messenger'iai“ ir visi kiti pranešimai. Kol visiems atrašau, ateina metas susitikimams su paslaugų teikėjais. Pietaujame su vyru taip pat kartu. Labai stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu. Kadangi išganingiausios idėjos visada gimsta netikėtai, nuolat nešiojuosi bloknotą ir rašiklį. Esu romantiško sukirpimo moteris, mėgstu gyvus laiškus ir tikrą bendravimą, taigi smagu, o kartais ir juokinga, kai vartau visokiausias savo užrašines ir leipstu iš juoko, kai labai rimtai žiūrėjau į vienokius ar kitokius savo sumanymus. Vakarus skiriu susitikimams su jaunavedžiais arba šeima. Štai kokie nepaprastai svarbūs tie mano vakarai. Jeigu filmuojame laidą, diena būna skirta tik jai, tuomet vakare stengiuosi atsigriebti ir miegoti einu labai vėlai. Bet naktis mėgsta kūrybą, tad nesiskundžiu. O būna ir taip, kad mažieji serga, tada tariuosi su jais, kad papildomas filmukas lygu mamytės išėjimui į kitą kambarį daryti skambučių. Kartais tai netgi suveikia. Manau, kiekviena mama turi savo gudrybių: darbas naktį, pietų miego metu, tomis retomis akimirkomis, kai vaikai žaidžia liežuviukus prikandę ir stipriai susikaupę. Tada, tomis auksto vertės valandėlėmis, prifotografavusi šimtus nuotraukų prisiminimams, atitraukiu akis nuo jų ir einu atgal prie kompiuterio.
Vestuvių „medija“ tikrai galėtų atostogauti žiemą, bet mes – visų draugai, tai, kai neorganizuojame vestuvių, filmuojame laidą apie jų organizavimą. Taigi, atostogos būna trumpesnės, bet dažnesnės. Vaikų pavasario, žiemos atostogų metu.

5. Kai informacijos apie vestuves apstu, nepasidaro bloga nuo tos pačios temos?

Simona: Prisipažinsiu, būna juodų dienų ir etapų ir vis norisi mesti bei pradėti vaikams kurtą restoraną, edukacijos centrą Kaune (nes tokio nėra), o gal viską mesti ir keliauti po pasaulį užsiimant viešaisiais ryšiais... Bet kiek kartų bandau pabėgti, tiek kartų sugrįžtu. Man labai patinka vestuvės – ne kaip pati šventė, o visas jos planavimas. Dievinu susitikimus su šventę planuojančiomis nuotakomis, diskusijas su vestuvių rinkos atstovais, parodas, seminarus, renginius, kasdien „Facebook“ kalbėtis su nuotakomis, kurti straipsnius ir t. t. Man vestuvės nėra šventė, man tai kasmet naujas procesas. Tarsi kasmet parašau po naują knygą ir kasmet keliu sau naujus tikslus. Turiu didesnių tikslų ir svajonių, ką padaryti su vestuvių sektoriumi, tik dar noriu mažylį paauginti ir tada plačiau pasinerti į tai. Rojus po šeimos kelionės eis į darželį pilnu tempu, o štai nuo rudens pradėsiu tą naują projektą. Noriu įtraukti visą vestuvių rinką. O vaikai daug išmoko: ir kantrybės, ir naujo požiūrio į save, ir to paprasto nuoširdumo, žmogiškumo. Kai pasižiūri į savo vaiką, tai pamiršti ir blogą laišką, ir kad kažko šiandien nepadarei, ką pažadėjai ir t. t. Viskas, kas brangiausia, telpa tame mažame ir kartu dideliame žmoguje.
Goda: Kadangi rašau labai plačiai – visomis vestuvių temomis – todėl tikrai jokio blogumo nejaučiu. Jeigu nusibodo domėtis suknelėmis, visad gali bendrauti su fotografais ar pasidairyti į dekoro tendencijas. Tiesiog, kaip ir kiekviename darbe, būna daugiau arba mažiau įkvėpimo.
Armina: Kol kas dar ne, vis atrandu naujų temų ir perliukų.
Kristina: Kadangi vestuvės mano gyvenime ne taip ir seniai, tai mėgaujuosi šia tema.

6. Trumpai papasakokite apie savo vestuves – kokios jos buvo ir kada? 

Simona: Vestuves suplanavome per vieną dieną. Tiesiog paskambinome artimiems žmonėms, kurie dirba vestuvių sektoriuje, ir paprašėme pagalbos. Trumpai papasakoję, kas mums patiktų, atidavėme laisvę į jų rankas. O tądien ne kartą bėgiojo šiurpuliukai, kad viskas buvo nuostabu. Šventėme lapkričio 24 d. Šukuoseną darė pirmąkart matoma plaukų stilistė Giedrė, pas ją vaikštau iki šiol, nes mano plaukai tądien sulaukė nemažai komplimentų. Fotografavo Eigirdas Scinskas. Nesuvokėme nei kaip svarbią akimirką atsirado muzika, nei kaip neprailgo fotosesija, bet gavom gražiausių pasaulyje nuotraukų... Ceromonija patiko net mano močiutei, kuri į kunigus žiūri kritiškai. Brolis Pijus sukūrė tokią atmosferą, kad ohoho... O visa kita vyko su brangiausiais žmonėmis. Trumpas pasibuvimas. 
Goda: Mano vestuvės buvo absoliučiai priešingos toms apie kokias rašau! Dabar, kai nuotakos klausia mano nuomonės, visad rekomenduoju atidžiai rinktis dekorą, daug dėmesio skirti fotografams... Trumpą vestuvinę suknelę padovanojo draugė, nuotraukas padarė kolegos fotožurnalistai, vakarienė su artimiausiais giminaičiais viename Kauno restorane užtruko tris valandas ir juos palikę išlėkėme į medaus mėnesį po Europą. Grįžę surengėme šventę draugams sodyboje. Jokio streso, labai minimalus biudžetas (tuomet su vyru buvome dar studentai) ir puikūs prisiminimai.
Armina: Vestuvės vyko iš be galo didelės meilės, buvo kupinos nuostabių emocijų ir akimirkų. Su vyru esame vedę jau beveik 5 metus. Nekeisčiau beveik nieko, išskyrus tai, kad norėčiau užsidėti kitą vestuvinę suknelę (nors manoji buvo labai graži, bet yra tiek gražių, kad jas visas norisi vilkėti), pasirinkčiau patogesnius batelius, pasisamdyčiau vestuvių koordinatores prie bažnyčios (kad viskuo pasirūpintų, nes pamiršome visas gėles ir kelias dovanas pievoje prie bažnyčios).
Kristina: Nutarėme, kad Šv. Valentino diena gali būti mūsų vestuvių metinių diena. Prasidėjo tokia didelė karštinė planuoti! Suknelę matavausi gal tūkstantyje vietų, bet niekur neradau tos vienintelės. Įkvėpimo pagauta, nupiešiau suknelės eskizą ir Kaune su pažįstamą siuvėja kūrėme mano nepaprastai paprastą stebuklą. Pati užsisakiau ir nuvežiau medžiagas, karpiau ir dėliojau kokio dydžio gėlės ir žiedlapiai turi nugulti pečius ir krūtinę. Vyrui smokingą rinkome irgi neatsitiktinai: na, kada gi dar užsidėsi ne šiaip sau kostiumą, o smokingą?
Tuokėmės Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje ir prie altoriaus mane atlydėjo mama. Dukterėčios ir vyro jaunėlė sesutė barstė žiedlapius, dukrytė nešė žiedus. Visos pasipuošusios baltais vainikėliais, jautri akimirka, kai matai tau artimiausius vaikus tą dieną tokioje sakralioje aplinkoje. Angeliškai tyra akimirka... Po ceremonijos išvykome į Kalvarijų parką. Šiltuoju metų laiku jame mėgdavome susitikti per pietų pertrauką papietauti. Nekilo abejonių, jog Vanagai turi turėti įamžintų akimirkų miške, tarp šimtamečių pušų. Atvykus į restoraną Trakuose, mus pasitiko namų jaukumo jausmas. Šalia užšalusio Galvės ežero švietė šiltos artimųjų šypsenos. Ant židinio ir antrojo aukšto salėje nugulė mūsų meilės istorijos fotografijos. Saldumynai ilsėjosi ant mūsų mėgstamiausių knygų. O šokiai nerimo dar ir po vidurnakčio. Esame patriotai, taigi po fejerverkų ir ilgiausių metų linkėjimo ėjo ne mažiau svarbi akimirka: giminė stovėjo priešais Trakų pilį, tolumoje bolavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava ir garsiai bei tvirtai giedojo Lietuvos himną. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, kokia buvo mūsų vestuvių diena, tai tam yra paprastas žodis – tobula. Meilės fotosesijai laiko skyrėme iš anksto. Ji įvyko meniškai inscenizuota, leidusi man įkūnyti baleto šokėją, kuriai grojo įsimylėjęs muzikantas, o aplink šoko baltos, didelės snaigės... Visą vakarą pavyko suplanuoti taip, jog išvengėme nuobodulio klausantis šimtą sykių girdėtus tostus, buvo taip jauku ir gera, kad kiekvienais metais mielai susituoktume per Valentino dieną.

7. Jei tekėtum dabar, kokios būtų tos vestuvės? 

Simona: toks klausimas ištėkėjusiai moteriai labai lengvas, nes ji jau žino, ką reiškia visa tai patirti, ir dabar gali norėti kažko daugiau, pvz. ceremonijos Bahamuose. Nieko nekeisčiau. Bet jei reikėtų planuoti įžadų atnaujinimą, tai jis būtų ant dangoraižio stogo, su peršviečiamom kėdėm, geru BBQ, „superine“ muzika, kurią leistu DJ, daug juoko ir daug daug artimiausių žmonių. Įžadų atnaujinimą galėtų vesti geras draugas. Būtinai būtų erdvė vaikams, nes per tuos metus didžiausiu turtu tampa šeima. Būtinai turėčiau koordinatorę ir gerą fotografą bei vaizdo operatorių.
Goda: Svarstau atšvęsti dešimties metų vestuvių jubiliejų tema „Festivalis“ – įsivaizduoju daug draugų su vaikais, linksmą muziką, daug gamtos, atsipalaidavimo ir juoko. Žodžiu, nors ir labai gražu žiūrėti į prabangias vestuves dvaruose su dizainerių suknelėmis, bet mano stilius šiek tiek kitoks. Todėl visad patariu – rinkitės tai, kas patinka jums, o ne kitiems.
Armina: Tokios pačios.
Kristina: Tokios pat.

8. Kaip manote, ko trūksta Lietuvos nuotakoms? Knygą, laidą, žurnalą, portalų turi, ko joms dar reikėtų, kad tas planavimas būtų malonus ir labai lengvas? 

Simona: Trūksta malonaus planavimo ir suvokimo, kad niekur skubėti nereikia, ir kad tikslingos bei naudingos, o, svarbiausia, kokybiškos informacjos nepažįstama mergina iš FB grupės nesuteiks. Ir suvokimo, kad šventė jų, o ne kažkieno kito. Tad trūksta tik nusiraminti ir planuoti kaip norisi.
Goda: Manau, kad nuotakų tiek nedaug (plius minus 20 tūkst. per metus), joms visko yra net per daug! Galbūt labiau reikėtų šviesti mažesnių miestelių nuotakas, kurios vis dar tuokiasi taip, kaip patinka jos mamai ar anytai, o ne taip, kaip jos pačios nori. 
Armina: Manyčiau, jau nieko netrūksta. Sakyčiau, visko yra netgi šiek tiek per daug, todėl nuotakos paskęsta informacijos ir nuomonių sraute. Visas priemones jos jau turi, belieka išsirinkti joms tinkamiausią ir priimtiniausią būdą.
Kristina: Visada kirbėjo idėja, jog nuotakoms trūksta tikrų namų, kur galėtų susirinkti, paplepėti, išgerti kavutės ir pabendrauti ne tik virtualiai. O kaip būtų smagu, tiesa?!

9. Kuris tau, asmeniškai, vestuvių elementas, procesas, daiktas ar... labiausiai patinka ir kodėl?

Simona: Labiausiai jaudina tos visų emocijos, kai nuotaka ir jaunikis įžengia į bažnyčią. Visi atrodo tokie geri, šypsosi, siunčia gerą energiją ir jausmus. Pritrenkianti atmosfera.
Goda: Vestuvių smagiausia dalis – planavimas, nes tuomet turi absoliučią pasirinkimų laisvę ir gali daryti taip, kaip nori! O vis tik svarbiausias vestuvių atributas – vestuviniai žiedai. Tiesa, šį aš nešioju ant kairės rankos. 
Armina: Sunku būtų išskirti vieną. Kalbant apie savo vestuves, labiausiai man patiko pati vestuvių ceremonija ir beprotiškos emocijos, kurias patyrėme su vyru. Kalbant apie kitų žmonių vestuves, man labai patinka tas jaudulys ir nuoširdžios emocijos, kurias matau nuotakų akyse, kai jos renkasi suknelę, jaučiu tuos „drugelius pilve“, kai pora kalba apie savo būsimas vestuves, bei pajuntu tą kūnu perbėgantį šiurpuliuką, kai nuotaka nedrąsiai žengia prie altoriaus, o jaunasis nerimastingai laukia. Esu emocijų žmogus, todėl jos labiausiai mane ir pakeri.
Kristina: Banalu sakyti, jog vestuvėse man patinka viskas, bet užvis labiausia tas grožis, kurį išvysti džiaugsmo ašarose, trapiuose jausmuose, sentimentaliose dekoro subtilybėse. Tai, apie ką ir yra ši šventė. Man be galo patinka meilė! Apie vedybų planavimą pagalvojau išvykusi į Angliją, žaliais studijų laikais. Lietuvoje tai buvo tik pirmi žingsneliai, o vedybų planuotojos buvo skirtos tik pačioms turtingiausioms ir žymiausioms panelėms. Juk Anglija siūlė dekorą, planavimą pagal asmenybės tipus, išskirtinį individualumą, tikras gėles, skoningą aprangą ir... įsimylėjau. Ėmiau visoms draugėms ir šeimos nariams organizuoti šventes. Savo šventėse irgi siekiau stebinti ir sužavėti.

10. Jei nebūtų šio verslo, ką darytumei dabar? 

Simona: Greičiausiai turėčiau VR agentūrą.
Goda: Turbūt kaip ir dabar – kažką, kas mane „vežtų“, man būtų įdomu ir niekad nenusibostų. Rašyčiau .
Armina: Greičiausiai laukčiausi trečio vaiko .
Kristina: Iki šio verslo dariau viską, dabar darau tai, kas man patinka labiausiai. Bet tam subręsti reikėjo dar penkerių metų. Pamenu, didžiulio koncerno vadovas, pas kurį ėjau į darbo pokalbį, manęs paklausė: „Ką tu dirbtum, jeigu tau nereikėtų pinigų?“. Atsakiau, jog organizuočiau vestuves ir kitas šeimos šventes, nes man be proto patinka tas atgalinis ryšys, kai matai, jog tau gerai padirbėjus, akys dega ir žmonės skrajoja padebesiais. Nerealu, tiesa? Ir buvau priimta dirbti departamento pardavimų vadove. Taigi, po renginių išpildymo miestų šventėse bei išties įdomaus pardavimų kelio, kitos projektinės veiklos, jau tvirtai žinojau, kad pagalba draugams yra gerai, tačiau mano pagalba praverstų ir kitiems jaunavedžiams. Pasirodo, neklydau.

11. Kur ir kokią matai save po 10 metų?

Simona: Įsivaizduoju, kad pagaliau įgyvendinsiu savo svajonę per 10 metų bent kelis metus pagyventi Dubajuje arba USA ir suteikti savo vaikui galimybę mokytis ir pažinti pasaulį realiai. O realiai labiausia norėčiau, kad po dešimt metų pinigai pradėtų augti ant medžių ir aš galėčiau maloniai sau kalbėtis su žmonėmis, gerti „Latte“ vis kitame mieste ir šalyje, o vakarais rašyti knygas.
Goda: Aš negaliu pasakyti, kokia būsiu po mėnesio, tad apie tokią tolimą ateitį sunku kalbėti. Su mylimu žmogumi, kuris džiugina kiekvieną dieną, puikiausiomis dukromis, daug keliaujančią ir darančią tik tai, kas patinka. Visai kaip ir dabar .
Armina: Matau save kaip laimingą mamą, žmoną, save realizuojančią moterį. Tikiuosi, tada jau galėsiu pristabdyti tempą, daugiau laiko skirti sau, kelionėms, pasimėgavimui gyvenimu ir, praėjus 15 santuokos metų, pagaliau daugiau laiko leisti kartu su savo mylimu vyru.
Kristina: Vaikystėje žinojau, kad arba būsiu režisierė ir eisiu nusilenkti į sceną, arba bendrausiu su savo svečiais, kurie ateis į mano restoraną, bet ir vienu, ir kitu atveju, būtinai parašysiu knygą. Kas žino, gal tai ir išsipildys? 10 metų – labai ilgas ir kartu labai trumpas laiko tarpas . Mėgstu gaminti, man tai savotiška terapija. Visą laiką vaidinau, šokau, dainavau ir visur kitur reikšdavausi. Manęs visada visur pilna. Taigi daug ir nebeliko – porą tomų parašau ir ramiai galiu laukti senatvės.
Tavo komentaras
Tavo vardas
El. paštas
Tai ką galvoji
     (Mes tikimės viskas padorumo ribose)
Facebook draugai rekomenduoja
0
Komentarai