Iš parodos „Mūsų vestuvės“ dalyvių lūpų – ir nepasitenkinimas


EKSPERIMENTAS: STEBIU TIKRŲ VESTUVIŲ FOTOSESIJĄ

 Labai dažnai matydami gražias ir nepriekaištingas nuotraukas net nesusimąstome, kokį ilgą kelią jos turėjo praeiti, kol pasiekė mūsų akis. Būtent todėl šį kartą sumanėme atlikti visiškai naują eksperimentą ir pamatyti, kaip vyksta fotografų darbas bei vestuvių fotosesija iš arti, dienai tampant jų asistentėmis. Mums pagelbėti sutiko fotografės Alina Paurazė bei Airina Budreckytė (kartu jos – „Due Madam photography“). Lankėmės Viktorijos Miliauskaitės ir Aivaro Ivanovo vestuvių ceremonijoje, kuri vyko birželio 11 dieną Kaune. Tiesa, su kolege dviese stebint fotosesiją mūsų požiūriai bei pastabos nemenkai išsiskyrė, tad pateikiame dvi skirtingas įžvalgas.

Ramintos įspūdžiai bei įžvalgos

Mūsų sumanytas eksperimentas prasidėjo lietingą birželio mėnesio šeštadienį. Oras nebuvo džiuginantis, tad buvo neramu, kaip pavyks ne tik fotosesija, bet ir kokios nuotaikos bus jaunieji. Visgi, visos abejonės išsisklaidė vos susitikus su fotografėmis bei pačiais jaunavedžiais, kuriems lietingas oras nuotaikos nei kiek nesugadino. Tiesa, fotosesijos metu, laimei, trumpam pasirodė net saulė, tad darbas praėjo pakankamai sklandžiai.
Dalyvauti jaunavedžių fotosesijoje mums teko pirmą kartą, tačiau reikia pripažinti, kad surengta fotosesija atrodė ne tik labai gražiai, tačiau ir ne ką mažiau jausmingai – jaunavedžiai neslėpė savo laimės bei įsimylėjimo, būtent todėl šypsena iš jų veidų mažai traukėsi. Dėl šių priežasčių dirbti su šia pora buvo pakankamai lengva ir fotografėms. Tiesa, jos vis šiek tiek pakoreguodavo jaunavedžių pozas, tačiau didžiąją dalį laiko jie patys rinkosi kaip pozuoti, todėl susidarė įspūdis, jog jie – ne tik pakankamai fotogeniški, bet kartu ir mylimi kameros.
Stebint fotografių darbą iš arti, supratome, kad visgi tai nėra pats lengviausias darbas, koks gali atrodyti iš šalies – vienas kadras yra fotografuojamas daugybę kartų, imami įvairūs kampai bei nuotoliai, vienas svarbesnių momentų – kai fotografės pribėga iš kuo arčiau visa tai įamžinti, o taip pat reikalingas ir nuolatinis objektyvų keitimas. Paklausus fotografės Alinos Paurazės, kas yra svarbiausia šiame darbe, ši nė nesusimąstydama teigė, jog dirbant fotografo darbą ir norint padaryti daug gerų kadrų, ko gero, svarbiausias dalykas yra jaustis gerai bei laisvai, tik tuomet viskas pavyks puikiai. Nors vestuves abi fotografės pradėjo fotografuoti ne taip seniai, tačiau vieningai pripažino, kad kartą pabandžius tai labai patiko, tad dabar ne tik mielai to imasi, tačiau ir turi nemažai klientų.
Žinoma, bendraujant su fotografėmis mums parūpo ir kitas svarbus dalykas – kokie gi sunkumai gali užklupti šiame darbe ir kaip jų bandoma išvengti? Pačių fotografių teigimu, sunkumų yra keletas: lietus, kuris neretai apsunkina fotografavimą, tačiau tam padeda skėčiai, slėpimasis po medžiais ar net užuovėjomis ir taip neretai yra pagaunama nemažai gerų kadrų; taip pat besimaišantys operatoriai, kurie irgi ieško gerų kadrų, tačiau šiuo atveju yra svarbu pagalvoti, kas jums svarbiau – filmuota medžiaga ar nuotraukos? Priešingai nei šie, kitas dalykas – vėjas, anot fotografių, yra įvardijamas kaip puikus sąjungininkas, su kuriuo dažniausiai ne tik gerai sužaidžiama, tačiau ieškant gražaus kadro puikiai padeda ir fotografavimas iš skirtingų kampų ir nuotolių.
Fotosesijai pasibaigus mums itin parūpo, kaipgi jaučiasi patys Aivaras ir Viktorija. Pakalbinti šie pripažino, kad pavargę nesijaučia, tik jaunikiui nuolatinis pozavimas fotoobjektyvui kiek pabodo, tačiau teigė, kad dėl nuotraukų bei gražių kadrų įamžinimo visa tai buvo tikrai verta. Tad štai tokie šį kartą yra mano pastebėjimai, na, o kiek daugiau fotosesijos detalių nusprendė išdėstyti mano kolegė.
Autorė: Živilė Milerytė

Živilės pastebėtos mažos, bet svarbios smulkmenos

Oras buvo neprognozuojamas, tad vis galvojau – kur ir kaip vyks fotosesija? Įdomu, ar lietus gali sugadinti fotosesijos planus, ar ne.
Stebėti fotografių darbą pradėjome nuo ceremonijos Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikoje. Fotografės ceremonijos metu lakstė iš vieno kampo į kitą, vis ieškodamos naujų rakursų. Galėtum jų nepastebėti, jei ne „išdavikės“ blykstės... Tačiau atėjus žiedų apsikeitimo momentui, paparacai ir operatoriai tarsi išnyra iš šešėlio ir „griebia“ kadrą! „Kažin ar jie neužstoja viso vaizdo svečiams?“ − trumpam susimąsčiau.
Šią situaciją trumpai pakomentavo fotografė Airina. Ji pataria, kad jaunieji prieš vestuves turėtų nuspręsti ir pasitarti, kas svarbiau – vaizdo medžiaga ar nuotraukos. Visi nori svarbią akimirką įamžinti, tačiau negali būti jaunųjų apgulties.
Oras, mūsų akimis, tikrai nebuvo užsakytas N. Šulijos... Fotografės turėjo greitai priimti sprendimus, nes vieną minutę lietus šaukia lįsti po stogu, o kitą – pats slepiasi po debesimis. Supratau, kad tokią dieną nieko nesuplanuosi ir darbas vyks ekspromtu.
Kol jaunieji užkandžiauja, fotografės vis svarsto, kuri vieta fotosesijai būtų geriausia. Pasikviečia jaunuosius ir vedasi prie kažkokios tvoros. „Gerai, vartai gražūs, bet kas čia įdomaus?“ – mintyse pagalvojau. Įėjome į kiemą, kuris pasirodė gana įprastas. Fotografė Alina greitai susitarė, kad leistų užlipti ant pastato stogo padaryti nuotrauką iš viršaus ir štai čia suprantu, kad vieta ypatinga.
Užlipusi ji pastebi, kaip gražiai atrodo bažnyčia visai kitu kampu nei įprastai matome. Nieko nelaukdama padaro kelis kadrus ir kviečia jaunuosius ateiti ten pat. Žavinga pora pozuoja, kol fotografės iš skirtingų pusių fiksuoja momentus.
Nusileidom žemyn ir aš matau, kaip pati jaunoji prieina prie vartų (tų pačių, kuriuos pastebėjau ateidama), grakščiai atsisuka ir nustato kerintį žvilgsnį. Fotografės žino – tai jų akimirka: viena fotografuoja iš priekio, kita iš kitos pusės. Jaunikis greitai prisijungia, visiškai natūraliai.
Mes vaikščiojome po senamiesčio skersgatvius ir kiemus. Alina atvedė prie vieno pastato, kurio sienas buvo apsiviję žaliuojantys vijokliai. Fotografės greitai tarpusavyje susitarė, kaip darbas vyks toliau: viena pasiliko įamžinti jaunąją, kita – jaunikį. Mus, žinoma, labiau domino nuotaka.
Jaunoji buvo tokia pasitikinti savimi: ji drąsiai pozavo, keitė emocijas, klausė fotografės nurodymų. Paklausit, ko čia reikia klausyti? „Šypsokis, man reikia tavo šypsenos!“, „Nežiūrėk į reflektorių“ ar „Puokštę laikyk taip“, – buvo paprasti patarimai, kurie nuotraukas padėjo išpildyti iki galo. Galima pagalvoti, kad fotografės kalba įsakmiu tonu, tačiau to tikrai nėra. Jaunieji su fotografėmis atrodo kaip geriausi draugai, nes visų bendras tikslas – gera emocija ir gražios nuotraukos prisiminimams.
Fotografė prie objektyvo pridėjo puokštę, o antram fone liko nuotaka. Nepadariusi nei vienos nuotraukos, puokštę ji padėjo atgal ir nuskynė vijoklio lapelį. Šis kadras turėjo išeiti puikus! Viskas vyksta čia ir dabar.
Tądien pirmą kartą sužinojau, kas yra šviesos reflektorius, kaip jis naudojamas fotosesijose. Jautėmės tarsi asistentės, o tuo tarpu nuotaka tiesiog mėgavosi ir pozavo prieš objektyvą. Ji buvo drąsi, žavinga ir laiminga, ko daugiau betrūksta geram kadrui?
Taigi, matyta fotosesija paneigė seniai susidariusi mitą, kad norint padaryti gražias bei kokybiškas nuotraukas, viskas priklauso nuo esamo oro, leido suprasti, kad fotografų darbo specifika nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti iš šalies, o fotosesijoje praleistas laikas abiems prabėgo tiesiog nepastebimai kartu su šypsena, gera nuotaika ir puikiai nusiteikusiais jaunavedžiais bei fotografėmis. Tad drąsiai galime sakyti, kad eksperimentas pavyko kur kas geriau nei tikėjomės ir tam nepakišo kojos net lietingas oras.

Ar jau skaitei:

 

 
 
 
Tavo komentaras
Tavo vardas
El. paštas
Tai ką galvoji
     (Mes tikimės viskas padorumo ribose)
Facebook draugai rekomenduoja
0
Komentarai