Deimantas būtų lyg mano širdis, mano mažų ir didelių prisiminimų, svajonių akmenukas. Vienoje jo briaunoje laikyčiau sustabdytas pačias maloniausias gyvenimo akimirkas, kad kai būtų liūdna, vėl sugrįsčiau į jas. Kitoje briaunoje paslėpčiau nuoskaudas ir suklupimus, kad galėčiau žiūrėdama į juos toliau eiti plačiu gyvenimo keliu ir nedaryti tų pačių klaidų. Dar kitoje briaunoje slypės mano artimų ir mylimų žmonių portretai, na galbūt jų nereikėtų čia laikyt, juk ir taip jų niekada nepamiršiu. Galbūt sugausiu jų šypsenas ir į savo deimantą įdėsiu, kad dar jis labiau žibėtų. Kitose briaunose išsaugosiu savo džiaugsmą, liūdesį, ašaras ir gerą nuotaiką, kad nepamirščiau, jog gyvenimas yra nuostabi žmogui suteikta dovana, tačiau ne visada jis būna rožėm klotas. Negalim nusigręžti nuo nesėkmių, juk jos užgrūdina gyventi toliau. Ir pačioje paskutinėje briaunoje saugosiu savo svajones, kurios padeda žmogui gyventi, o ne tik egzistuoti. Šis deimantas būtų brangus ne dėl karatų, bet dėl to, kad jame tilptų visi mano išgyvenimai, troškimai, tikslai ir visa tai, kas man yra neįkainojama. Nedideliam akmenuke slypėtų visas mano gyvenimas.