Sveiki, visai neseniai pradėjau domėtis vestuvėmis: jų organizavimu, pradedant nuo pačių mažiausių smulkmenų... Savaime suprantama, kad merginoms norisi, jog ši šventė būtų pati įspūdingiausia ir ilgai neišdiltų giliuose atminties kloduose... Svajoju, kad net po deimantinių vestuvių sukakties dar prisiminčiau ta įstabią dieną kartu su savo proanūkiais ir galėčiau išdidžiai pasakoti jiems kaip mane vedė vienintelis toks asmuo žemėje - Tėvas, prie altoriaus ir perdavė kito vyro globon.

Kartas nuo karto paslapčia nužvelgiu vestuvinių suknelių nuomos salonų vitrinas.. Įsivaizduoju save su suknele: balta, tarsi gulbė, laiminga, kaip Paukštė, išskrendanti į naujas dausas, į naują gyvenimą.. ;) naują laimę. Laimę, kuria kuriame patys, savomis rankomis, suglaudę draugėn kartu dvi mylinčias širdis, dvi viena kitos šaukiančias sielas, tvirtai surėmus pečius pažadame vienas kitam keliauti gyvenimo keliu pirmyn !!!

Įsivaizduoju save ir savo draugą prie altoriaus, paėmusį mano ranka, žiūrintį tiesiai man į akis ir tarianti šiuos žodžius: „Aš, Aivaras, imu tave, Aušra, savo žmona, gyvenimo partnere ir vienintele tikra meile. Prisiekiu branginti mūsų draugystę, mylėti tave šiandien, rytoj ir amžinai. Pasitikėti tavimi ir gerbti tave. Juoktis ir verkti. Būti ištikimas tau. Džiaugsme ir varge. Kas benutiktų, aš visuomet būsiu šalia. Aš duodu tau savo ranką ir savo gyvenimą. Tepadeda man Dievas“.

Rodos laikas sustoja, ir staiga atsibundi pasakoje... Kas išdrįs paneigti, kad gyvenimas - pasaka, na tada gal greičiau stebuklas, įvykęs pirmą ir paskutinį kartą? Jo daugiau tokio nebebus, tad privalai

stengtis, kad viskas: kiekviena diena, kiekviena valanda, sekundė - būtų nepamirštama, įsimintina, nugyventa ne veltui, ne dėl savęs pačios, o dar ir dėl tau brangių žmonių...

Į klausimą, ką norėčiau išsaugoti deimanto briaunose, galėčiau sutalpinti visa šią savo istorija: Prisimenu savo vaikyste, kuomet svajojau kiaulėje taupyklėje sutaupyti tiek, kad galėčiau mamai padovanoti perlo auskarus.. Apie deimantus tada dar negalvojau... Tiesa pasakius, ir dabar negalvoju apie juos, nes ugdytojai diege visai kitokias moralines normas, vertybes, ir aiškino, kame yra gyvenimo laime... Nuo pat mažų dienų, tėtis pasisodinęs mane ant kelių, aiškindavo tokią gyvenimišką išmintį: gali nusipirkti lovą - bet ne gerą miegą, gali įsigyti vaistų - bet ne sveikata, galų gale gali gyventi prabangiausiuose apartamentuose, mėgautis prabanga, turėti viską ko širdis geidžia, bet nežinoti kas yra tyra meilė, gali džiaugtis daugiaženkliu banko sąskaitos turiniu, bet nebūti laimingas. Kai aplanko liūdesys, kai džiaugiuosi sėkme, visada prisimenu šiuos žodžius. Jie mane padrąsina, veda pirmyn siekti daugiau.

Deimantas man pirmiausia asocijuojasi su tragiška lainerio Titanikas istorija, su uždrausta meile, kuri iš dalies panaši net į garsiąją Romeo ir Džiulijetos istoriją. Iš Titaniko filmo prisimenu aktorę Kate Winslet, puikiai perteikusią jaunos, drąsios, užsispyrusios turtuolės Rose asmenybę. Prisimenu ir nuostabųjį jos koljė su 36 karatų deimantais "Vandenyno širdis", kuris puošė jos kūną, kuomet mylimasis piešė ją visiškai nuogą, pasidabinusia tik šiuo vėriniu. Būtent šis koljė, šis filmas ir ši istorija, man pirmiausias iškylantis vaizdinys pasąmonėje, kuomet pagalvoju apie deimantus...

O aš svajoju ir labai norėčiau, kad deimanto briaunose būtų išsaugota visa giminės meilės istorija, jis būtų šeimos relikvija, kuri iš rankų į rankas keliautų moterų linija. O ką galvojate jūs, išgirdę žodį ar pamatę tikrą deimantą? Kokie prisiminimai užplūsta jus ?

Nota Bene: Šiame konkurse noriu dalyvauti ne dėl to, kad laimėti. Noriu dalyvauti vien dėl to, kad žmonės perskaitytų mano mintis. Susimąstytų. Galbūt pakritikuotų. žinoma, norėčiau ir laimėti, bet.. Dalyvauti gali daug, o laimi tik vienas. Aš visada pagalvoju apie Olimpines žaidynes,

jose rungiasi dešimtimis ir daugiau vienos srities profesionalų, kiekvienas iš jų tiki, kad laimės, tačiau laimi tik vienas, geriausias iš visų.

Jei taip jau ir nutiktų, kad laimėčiau, šį deimantą padovanočiau savo mamai - Virginijai. Ji - moteris, kurios dėka aš gimiau, atėjau kartu į šį pasaulį kartu su saule - tik Jos dėka. Galbūt ir per vėlai tai suprast ėmiau, gal tik dabar per daug maištavusi paauglystėje, pagaliau susivokiau, kas šioje žemėje yra tikrasis Draugas, tikrasis Užtarėjas, kartais net Kovotojas.

Sėkmės visiems dalyvaujantiems,

Nuoširdžiausi ir šilčiausi linkėjimai,

Aušra