INGRIDOS NEIMANTAITĖS DEIMANTINIS NORAS

Kadangi deimantas turi daugybę briaunų, tai juose noriu sudėti daugybę dalykų susijusių su tavimi:

Pirmiausia juose norėčiau matyti tavo mėlynas, gilias akis. Jos visad mato kaip jaučiuosi, ką mąstau ir ko noriu. Jos pirmosios, dar nepravėrus burnos, sužino džiugias naujienas, liūdnų akimirkų nuoskaudas, pirmosios
atpažįsta mano žalių akių gelmės paslaptis.
Saulėje tviskančio deimanto briaunose noriu išsaugoti tavo šypseną, kuri pasitinka mane kaskart po sunkios dienos. Noriu jame matyti tavo gardžias laukinių mėlynių skonio lūpas.
Paslaptingo akmens žaižaravime noriu sudėti tik mėnuliui, tau ir man žinomas paslaptis. O blizgaus lašelio tyrume sutalpinti visas nuostabias kartu praleistas akimirkas.
Bespalvėse deimanto gelmėse noriu panardinti tavo kūno kvapą, taip, net tada, kai nebūsim drauge, jausiu tave.
Noriu juose sudėti savo nuoširdžiausius įžadus Dievo ir žmonių akivaizdoje. Deimanto tvirtybė primins juos sunkiausiomis akimirkomis ir neleis palūžti bei nuleisti rankų tada, kai mūsų meile netikės niekas. Bet būsime mudu.
Deimanto ir šokančios saulės spindulių šviesa sukuria pačius neįtikinamiausius derinius. Todėl noriu amžinos meilės akmenyje sutalpinti tave: kiekvieną žodį, gestą, poelgį; tavo skonį, kvapą ir šilumą... Musų meilę ir viltį, musų šviesią ateitį.

TU ir AŠ besisukantys deimanto briaunose... AŠ ir TU drąsiai žengiantys

naujos šeimos gyvenimo keliu...

2010-05-01 Autorius: Konkurso dalyvio tekstas