Senovėje gyvavo stipri tradicija iš kartos į kartą perduoti šeimos istoriją menančius žiedus. Tas pats žiedas puošdavo prosenelės, senelės, motinos, dukros, anūkės rankas... Svarbus ritualas ir šeimos relikvija taip keliaudavo ištisus šimtmečius, nešdama į namus skardų anūkų juoką ir šeimos tradicijas. Šiandieninėje visuomenėje tai nėra labai populiaru, ypač kai kalbama apie vestuvinius žiedus.

Daugeliui gali pasirodyti, jog senelių vestuvinius žiedus savo vestuvėms naudoja tik norintieji sutaupyti. Tačiau yra nebūtinai taip. Dažniausiai patys seneliai pasiūlo jauniesiems savo žiedus tam, kad jie galėtų perimti jų tikėjimą ir vertybes, saugosiančias šeimą nuo negandų ir mokysiančias juos visomis pastangomis laikytis kartu – taip, kaip darė jų seneliai. Pasikeitęs požiūris į šeimą ir santykius šeimoje, vis labiau laisvėjančios moterys, karjeros siekimas, šeimą nustumiant į antrą planą, daugelį vyresnių žmonių varo į neviltį. Pasiilgę tradicinės šeimos ir tikėjimo senosiomis tiesomis, jie skatina jaunuosius visų pirma gerbti ir saugoti vienam kitą.

Sutaupyti, žinoma, galima, tačiau rinkdamiesi vestuvinius žiedus jaunieji skaičiuoja labai retai. Tai santuokos simboliai, lydintys visą gyvenimą, todėl taupyti žiedų sąskaita iš tiesų būtų kvaila. Svarbiausia čia yra pačių jaunųjų požiūris į šeimos relikvijas ir vertybes, kurias jie norėtų perimti ir išsaugoti mokydamiesi iš savo šeimos vyresniųjų.

Visiems puikiai suprantama, jog senelių žiedai, nešioti daugybę metų, neturės geros prekinės išvaizdos. Tačiau šiuolaikinės technologijos bei patyrę meistrai naujam gyvenimui gali „prikelti“ beveik kiekvieną juvelyrinį dirbinį. Seni žiedai dažniausiai yra pagaminti iš labai kokybiško rusiško raudonojo aukso. Jis ne tik patvarus, bet ir nereikalauja didelės priežiūros. Jeigu jaunieji nori nešioti paprastus tradicinius žiedus, jiems užteks senuosius žiedus atnaujinti ir pritaikyti savo dydžiams. Neturėtų kilti problemų ir tiems, kurie norės žiedus šiek tiek padailinti, padaryti šiuolaikiškesnius. Juvelyrai dažnai patys pasiūlo pridėti tam tikrų detalių, kurios senuosius žiedus priverčia sublizgėti lyg naujus.

Žiedus būsimiems jaunavedžiams dovanoja ne tik seneliai. Dažniausiai tą daro vyresni giminaičiai, bet kartais atiduoda ir tėvai. Daugeliui tai gali atrodyti mažų mažiausiai amoralu, ypač tuomet, kai tėvai vis dar gyvena laimingą santuokinį gyvenimą, tačiau tai būna jų sprendimas. Jie linki savo vaikams laimės ir dažnai jaučiasi pagerbti žinodami, jog vaikai mūvi žiedus, kurie buvo jų santuokos liudininkai.

Vis dėlto dažnai yra sakoma, jog perimdamas kitų vestuvinius žiedus, kartu perimi ir jų likimą. Naujieji žiedų savininkai, tikima, pakartoja jų buvusių šeimininkų santuokinį gyvenimą, kartu su visais džiaugsmais, išbandymais ir netgi pabaiga. Todėl priimdami žiedus iš savo giminaičių, jaunieji turėtų būti tikri, jog jie nori nugyventi tokį patį gyvenimą kaip ir jų pirmtakai.

Iš vienos pusės, tai gana rizikinga, nes niekuomet nežinai, kaip šeima iš tikrųjų gyveno santuokoje. Iš kitos pusės – laiminga santuoką visiems norisi pakartoti. Jaunieji dažnai pavydžiai palydi akimis vyresnius žmones, einančius susikabinusius rankutėmis ir švelniai vienas kitą vadinančius mažybiniais žodeliais. Išlaikyti tokius santykius visą gyvenimą neužtenka vien meilės – reikia supratingumo, pagarbos ir labai daug pastangų.

Kartodami seną istoriją žmonės visuomet turi šansą ją perrašyti pagal save, todėl nebijokite priimti žiedus iš vyresniųjų – tai jų palaiminimas jums. Jeigu manote, kad jų vedybiniame gyvenime kažko trūko, padailinkite žiedus sau artimais akcentais ir kartodami dovanojusiųjų istoriją nukreipkite ją sau palankia linkme. Juk tikra meilė gali viską ir dar daugiau!