Sveiki mielieji, 

siunčiate mums laiškus pasakodami ne tik apie vestuves, bet ir apie piršlybas. Šįkart dalinamės ApieVestuves.lt skaitytojos Linos istorija. Jūsų istorija ne ką prastesnė? Siųsk ją ir keletą nuotraukų el. paštu redakcija@apievestuves.lt

Paprastos ar įstabios, neįtikėtinos, netikėtos ar nuspėtos– visos pasipiršimo istorijos žavingos ir įkvepiančios meilei. Kokia buvo manoji? Taip, turbūt atspėsit. Pati nuostabiausia. Nes ji – mano ir Jo. Tik mums skirta, tik su mums būdingais nutikimais. Ir – taip - kiekviena tokią turi ar dar tik turės.

Vidurvasaris. Išvykstame vasaros atostogoms į Stokholmą. Turėjom planų aplankyti Amsterdamą, bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, kelionės miestas pasikeitė.

Kaip gerai, kad pasiūlei Stokholmą...Jau panikavau, kaip čia atrodys, jei pasipiršiu tokiam laisvamaniškame mieste kaip Amsterdamas. Niekas nebūtų priėmęs rimtai.

Dienos Švedijos sostinėje pasitaikė neįtikėtinai (ir nebūdingai) šiltos bei saulėtos. Gyvenom dviese bute pačiam centre, vos dešimties minučių ir vieno tilto kelio nuo senamiesčio salos. Aplankėm daugybę vietų, išragavom įvairiausių skanėstų, jaukiai leidom vakarus namuose ir ilgai vaikštinėjom mieste. Fone visada skambėdavo muzika.

Naujausias “Kings of Leon” albumas. Dabar visur ir visada jis primena tą vasarą Stokholme ir tai, ką ten patyrėme.

Kiekvieno mėnesio 15-ą dieną prisimename ir simboliškai paminime mūsų susipažinimą. Šįkart - vieneri metai ir penki mėnesiai. Suplanavom aplankyti “Skansen” muziejų lauke ir nuvykti į Karališkąją salą, kurioje gyvena Švedijos monarchai. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Po puikaus pasivaikščiojimo “Skansen” pievose ir dirbtinių miestų gatvelėse, trumpam grįžom namo. Nusprendėm surengti popiečio pikniką monarchų salos parke. Jis paklausė, ar man patinka šios stiklinės vynui ir pats vynas. Žinoma, patinka! Dar pačiupau eskizų sąsiuvinį ir po kelių minučių jau važiavome link salos.

Apie piršlybas vyriškai

Tą dieną, kai išėjom iš „Skansen“ ir sėdėjom ant krantinės gurkšnodami vaisinius šerbetus, net nenujautei, kas dėjosi mano galvoje. Tu tokia rami ir laiminga tiesiog mėgavaisi saule, o aš tuo metu sau sakiau, kad tai tikriausiai paskutinė proga persigalvoti, mintyse dėliojau pliusus ir minusus, bandžiau į viską žvelgti racionaliai...

Ilgai vaikštinėjom saloje, aš vis fotografavau parką ir šviesos bei šešėlių žaidimą, laisvai vaikštančius karališkus paukčius ir rinkausi tobulą vietą tiesiog išgerti vyno ir nupiešti vieną kitą eskizą. Jis vaikštinėjo, nekantraudamas viduje ir toks nuostabiai kantrus iš išorės. Jis irgi ieškojo tobulos vietos. Galų gale nutūpėme kaip tie paukščiai, atokiau nuo pagrindinių takų, bet ten, kur matėsi veik visas parkas ir saulėje spindintys rūmai. Patogiai įsitaisėm, įamžinom akimirką fotoaparatu, aš pasiūliau atidaryti vyno, paruošti taures ir nusisukusi pradėjau piešti eskizą.

Pasiryžau. Tiesiog... tai turėjo įvykti dabar. Tikriausiai komiškai iš šono būtų atrodę, kaip aš iš kuprinės, stengdamasis per daug netriukšmauti, ištraukiau kojinių gumulėlį. Taip, ten buvo mano slėptuvė! Iš jų išvyniojau raudoną maišelį, iš jo - raudoną mažą dėžutę. Atsargiai, atsargiai, kad tik nesubarškėtų...Rankos drebėjo...

Žodis „susitvarkyti“ mums reiškė „susituokti“ – tiesiog pagaliau padaryti tvarką, tai, kas neišvengiama, kas natūralu, kai du žmonės myli vienas kitą.

Aš, netikėdama savo ausimis, atsisukau. Galvojau, gal juokauja, negi tai vyksta iš tikrųjų, negi man nesisapnuoja...Labai plačiai šypsojausi.

- Aš daug pergalvojau, tiksliau, nieko negalvojau, vistiek žinau, kad niekuomet nepalikčiau tavęs. Ar būsi mano žmona?

- TAIP!

Man galvoti nereikėjo. Vis dar šypsojausi, vis dar buvom įsitaisę ant dekio. Jis užmovė ant piršto mažą žiedelį su trimis išgraviruotomis raidėmis „M“ išorinėje pusėje. Tobuliausias žiedas mano akimis. Su tik mums suprantama simbolika, kurią, jei nesupyksite, paliksiu mažytėje paslaptyje. Kai tik praėjo akimirkos šokas, vėl pasiūliau nusifotografuoti – kad įamžintume tas plačias šypsenas, niekaip nenulipančias nuo veidų. Ant eskizo krašto užrašiau datą ir laiką.

Tai buvo paprasta ir, tuo pačiu, ypatinga istorija. Nebuvo priklaupimo ant vieno kelio – nes mums to nereikėjo. Tačiau buvo netikėta ir nelaukta, nors ir prieš tris mėnesius kartu vaikštinėjom po juvelyrikos salonus, norėdami sužinoti mano piršto dydį, ir aš laukiau pasikeitimų tik rudenį, prieš savo išvykimą…Ir viskas buvo tobula, net tai, kaip slėpė dėžutę namuose visą mėnesį dokumentų stalčiuose, pakavo ją į kojines bendroje mūsų kelionės kuprinėje, įsimetė į pikniką šalia tų taurių, dar nuostabesnių dabar, nei tąkart, kai paklausė, ar tiks…Ir visa tai, vienaip ar kitaip, aš saugau mūsų prisiminimų knygoje – ten įklijuotas raudonasis žiedo dėžutės maišelis, etiketė vyno, kurį gėrėm tądien, dobilo lapelis, netikėtai tapęs sužadėtuvių liudininku, Karališkojo parko žemėlapis su pažymėta tikslia pikniko vieta...

Tai ne tik buvo, tai yra Mūsų istorija. Beveik lygiai po metų, liepos 17 dieną jau mes abu ištarėme “Taip”. Ir nenuostabu, kad mes vėl planuojame kada nors sugrįžti į Stokholmą, miestą, kuris iki tos dienos nieko nereiškė, o dabar simbolizuoja pradžią.