FOTO: Paulius Rakštikas

Neatsiejamas ir bene svarbiausias vestuvių elementas yra vestuviniai žiedai. Retas susimąsto apie jų prasmę ir istoriją. Juk smagu atsiversti apdulkėjusios senovės puslapius ir sužinoti, kodėl mes vis dėlto mūvime šiuos žiedus.

Manoma, kad vestuviniai žiedai dar prieš Kristaus gimimą buvo naudojami senovės Egipte, kai iš vytelių, medžio žievių ar kitų augalų buvo susukamas žiedas ar apyrankė. Šis apvalus ratas egiptiečiams simbolizavo nesibaigiantį gamtos ciklą, amžinybę ir begalybę, todėl nesunku suprasti, kodėl tai buvo siejama su meile, kuri, kaip tikėta, irgi be pabaigos.

Šį žiedą, kaip dauguma pasaulio šalių gyventojų dabar, egiptiečiai mūvėjo ant kairės rankos bevardžio piršto, nes, tikima, kad būtent iš ten kraujas vena keliauja tiesiai į širdį kartu su meile.

Vestuvinių žiedų tradicija Europoje pirmiausia atkeliavo į Romą. Tiesa, tuomet jos paskirtis buvo šiek tiek kita – žiedą, kaip simbolį, vyras įteikdavo jaunajai, kai tik ši sutikdavo tekėti, tiksliau, šeimos susitardavo dėl vedybų. Tuomet žiedas būdavo geležinis (dažniausiai plieninis), be jokių pagražinimų ir labiau simbolizavo ne karštą meilę, bet tai, kad ši moteris jau užimta.

Sidabro ar aukso žiedai buvo teikiami rečiau, bet po truputį vis labiau populiarėjo, kol kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje, buvo pradėta kalbėti, kad blogas ženklas nemūvėti auksinio žiedo.

Krikščionių apeigose žiedai pradėti naudoti 870 metais, o XIII amžiuje popiežius Inocetas III paskelbė, kad santuokos turi būti švenčiamos bažnyčioje ir įprasminamos santuokos žiedais.

Lietuvoje žalvarinius žiedus moterys mūvi jau nuo pirmojo tūkstantmečio pradžios, o keistis jais per vestuves pradėta tik XVII amžiuje. Be to, juos įpirkti galėjo tik turtingieji, tad nėra daug išlikusių duomenų, kokie jie buvo.

Vyrai ilgai nemūvėjo vestuvinių žiedų. Skaičiuojama, kad net iki 1940-ųjų vos daugiau nei dešimtadalis jaunųjų gaudavo ir mūvėdavo vestuvinius žiedus, o prasidėjus II pasauliniam karui šie skaičiai išaugo iki 60 proc. – juk mylimasis išvykdavo toli kariauti, todėl būtinai norėdavo turėti kokį nors meilės simbolį. Dabar spėjama, kad vestuvinius žiedus mūvi 80–90 proc. vyrų, puikus to pavyzdys – princas Williamas, kuris atsisakė šios tradicijos ir žiedo neturi.

Daugelyje šalių vestuvinis žiedas mūvimas ant kairiosios rankos. Viena priežastis, kaip minėta, – tikėjimas, kad būtent iš ten kraujas greičiau pateks į širdį (romantiškoji versija), kita praktiškesnė: prie altoriaus vyras, ištiesdamas paimti mylimosios ranką, dažniausiai tai daro dešine, todėl paima kairę moters ranką, dėl patogumo žiedas maunamas ant kairės.

Vestuviniai žiedai simbolizuoja meilę ir ištikimybę partneriui. Anksčiau tikėta, kad tie, kurie nemūvi vestuvinių žiedų – nesilaiko šių priesaikų, bet šiandien šie mitai paneigti. Kai kurie partneriai atsisako žiedų tik todėl, kad dėl tam tikrų priežasčių šie papuošalai jiems trukdo. Dar ir dabar tikima, kad žiedą pamesti, paskolinti yra blogas ženklas, o jeigu nori parodyti, jį nusimauti turi pats, nes svetimas gali „pavogti laimę“.

DAUGIAU APIE VESTUVIŲ IR SUŽADĖTUVIŲ ŽIEDUS SKAITYKITE EKSPERTĖS JULIJOS SKILTĮ