Lietuvoje nuo seno priimta, jog norint įregistruoti santuoką ir prisiekti savo mylimajam amžinąją meilę, nori nenori privalai žygiuoti į Bažnyčią ir į Civilinės metrikacijos skyrių. Tiesa, griežtais sovietiniais laikais apie santuoką Bažnyčioje geriau buvo garsiai nekalbėti, mat tas, kuris trūks plyš troško ištarti bažnytinę priesaiką, buvo laikomas mažų mažiausiai nepatikimu sovietinės Lietuvos piliečiu. Atgavus Nepriklausomybę, išsikovojome teisę laisvai prisiekti savo meilę prieš Dievą. Visgi ir šiandien tos laisvės mažoka…

Jauniesiems suteikta „laisvė“ pasirinkti: nori, santuoką sudarai Bažnyčioje, nori – Civilinės metrikacijos biure, o nuo 2009 metų jei nori ir savivaldybės lesitinoje Tau patinkančioje vietoje, tačiau… Nors visur eskaluojama, jog Lietuvoje bažnytinė santuoka „užsiskaito“ kaip šeimos įregistravimo forma, visgi visi biurokratiniai mechanizmai reikalauja jūsų parašo ir Civilinėje metrikacijoje (įstatymuose įtvirtinta, kad Lietuvoje pripažįstama ir Bažnyčioje sudaryta santuoka, kuri galioja, jei per 10 dienų civilinės metrikacijos įstaigai pristatomi tai patvirtinantys religinės bendruomenės dokumentai). Prisiekti prieš Dievą jau nebe nusikaltimas, tačiau parašas padėtas tiesiai prieš Bažnyčios altorių vis dar nėra jūsų oficialios šeimos garantas, tetos iš Civilinės metrikacijos biuro kur kas šventesnės ir teisesnės už patį Aukščiausiąjį… O ką jau kalbėti apie kitas kur kas mielesnes, simboliškesnes ir vaizdingesnės santuokos įregistravimo vietas!

Pripažinkit, kadrai iš filmų, kuriuose jaunieji tuokiasi ant jūros kranto ar kitose romantiškose vietose, mums, lietuviams, atrodo „iš fantastikos“ srities. Štai aš, savo vestuvių dieną panorusi bažnytinę priesaiką ištarti šventovės prieigose, iš kur atsiveria nuostabus ežero ir miško vaizdas, taip ir likau nesuprasta kunigo. Pasirodo, bažnytines apeigas (tarp jų ir santuoką) privalu atlikti tik prie altoriaus, ir neduok Dieve, jeigu nuo jo būsi nutolusi 20 ar 50 metrų! Tokiu atveju Dievas „nepasirašys“ santuokos „įskaitos“ J. Nors man visuomet atrodė, kad Dievo tiek pat arba kur kas daugiau miške, pievoje ar kitame gamtos kampelyje, nei auksu tviskančioje Bažnyčioje.

Po ilgos įžangos noriu pasidžiaugti, jog į Lietuvą, nors ir labai mažais žingsneliais, visgi pamažu atkeliauja tikroji pasirinkimo laisvė ir visai realu, kad santuokos ceremonija ant jūros kranto arba bet kurioje kitoje jums reikšmingoje ar mieloje vietoje taps galima ir Lietuvoje. Jau netrukus Civilinio kodekso priežiūros komitetas turėtų pateikti konkrečius siūlymus, kaip įtvirtinti liberalesnę teisinę santuokų sudarymo bei įregistravimo tvarką. Tai turėtų atverti kelius originalumo, laisvės ir romantikos trokštantiems jaunavedžiams, savo vestuvių ceremoniją įsivaizduojantiems šiek tiek kitoje aplinkoje nei Santuokų rūmai ar Bažnyčia.

Apie būtinybę keisti Lietuvoje santuokos įregistravimo tvarką pradėta kalbėti prieš keletą metų, tačiau, kaip ir įprasta, nuo žodžių iki darbų mūsų šalyje – ilgas kelias. Laimei, šios kadencijos Teisingumo ministerija pagaliau įsiklausė į „nereikšmingus“ jaunavedžių norus. Kadangi iki šiol lietuviai negalėjo tuoktis jiems patraukliose netradicinėse vietose, šią spragą kol kas puikiai užpildė kur kas liberalesnės kelionių agentūros arba pavieniai verslininkai, organizuojantys romantiškas vedybas užsienio šalyse. Kadangi daugumoje Europos šalių vedybos organizuojamos ten, kur pageidauja jaunavedžiai, o ne ten, kur patogiau biurokratiniams „organams“, sumanūs vedybų svetur organizatoriai siūlo oficialias vestuves Austrijoje, Maldyvuose, Italijoje, Mauricijuje, Jamaikoje, Kipre, Seišelių salose, Čekijoje ir kitose egzotiškose šalyse. Pasiryžę tokiai kelionei jaunieji gauna oficialų vedybinį sertifikatą, pripažįstamą visame pasaulyje. Jiems taip pat siūloma įteisinti savo santuoką bažnytine ceremonija. Vidutiniškai vedybų užsienyje kaina porai svyruoja nuo 10 iki 15 tūkst. litų.

Tiesa, kalbama, kad įteisinus liberalesnę santuokos įregistravimo sistemą, santuokos įforminimas tiems, kurie pageidautų originalesnės vietos, kainuotų 3–4 kartus daugiau nei įprasta vestuvių ceremonija (dabar – 70 Lt), visgi manau, kad daugelis už galimybę ištarti „taip“ jiems brangioje vietoje sumokėtų ir kur kas didesnę kainą.

Tuo tarpu šiandien Lietuvoje jaunieji neturi galimybės pasirinkti net jiems priimtinesnio rajono, kurio metrikacijos biure galėtų įregistruoti santuoką, mat Lietuvos Civilinis kodeksas draudžia registruoti civilinę santuoką, jeigu nors vienas iš jaunųjų nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos mieste, kuriame ketina mainyti aukso žiedus. Taigi jeigu tavo tėvai yra iš Plungės, o tavo išrinktasis yra kilęs iš Varėnos, privalote rintis tarp dviejų Santuokos rūmų – Plungės arba Varėnos, ir visai nesvarbu, kad visi jūsų meilės prisiminimai, sentimentai ir net bendri namai, draugai – Vilniuje. Nors ir esate toks pat lietuvis kaip sostinės gyventojas – Vilnius pagal dabartinius įstatymus – ne jūsų nosiai). Tiesa, sumanūs lietuviai visur randa išeičių: vienai ar kelioms dienoms „tampa“ vedyboms pasirinkto miesto gyventojais, o po santuokos registracijos „išsikrausto“ atgal į namus.

Laisvesnėse Europos šalyse yra du santuokos vietos pasirinkimo modeliai: vienose šalyse jaunieji gali rinktis iš jiems pateikto reprezentacinių šalies vietų sąrašo, kitos šalys leidžia įsimylėjėliams tuoktis kur tik jie panorėję – nors ir autobusų stotelėje).

Panašius santuokos įregistravimo modelius svarsto ir Lietuvos Civilinio kodekso priežiūros komitetas. Sunku patikėti, bet… žiūrėk, ims ir įvyks stebuklas, ir dar šią vasarą galėsite susituokti savo išsvajotame ir širdžiai brangiame kampelyje – prie močiutės gryčios, kur pirmą kartą pabučiavote savo išrinktąją (-ąjį), universiteto kiemelyje, kur it žaibas trenkė meilė iš pirmo žvilgsnio, o gal Nemuno ir Neries santakoje, kur po žvaigždėtu dangum pasipiršote savo mylimajai?

Ek… net pavydu… O juk man net iš bažnyčios nebuvo galima išeiti, kad tik Dievas neužpyktų.