Daugiakalbės vestuvės


JOLITOS IR ERIKO MEILĖS ISTORIJA 2004 07 30– ...

Nuotrauka iš asm. poros archyvo
Lemtingų įvykių pradžių pradžia galima laikyti vieną 2001-ųjų metų rudens penktadienį. Tai buvo šokių vakaras Švenčionių kultūros centre (tada visų bendraamžių vadintame tiesiog DK̕u). Oro sąlygos tuomet buvo geros bet kuriuo atveju. Juk suprantama, kad jaunystėje blogo oro tiesiog nebūdavo. ☺
Nors pats šokis niekad nebūdavo svarbiausias penktadienio veiksmas, bet kaip tik tą lemtingą vakarą Erikas mane nedrąsiai pakvietė šokti. Tuomet pagalvojau, kad kaimynui pasakyti „Ne“ tiesiog nemandagu. Nieko daug negalvojusi valiūkiškai įsisuku į bendrą šokio sūkurį. Svarbu tai, kad tais, rodos, ne itin senais laikais, daugiausia visi šokdavo pagal rusišką muziką ir visiems buvo labai linksma. Beje, tokių penktadieniškų vakarų, praleistų šokiuose, vis daugėjo...
Artėjo Naujųjų metų šventė. Ne paslaptis, kad nuo to laiko, nuo to neva pirmojo pasimatymo šokiuose, Erikas apie mane galvojo daugiau negu aš apie jį. Aš penktadieniais tiesiog linksmai leisdavau laiką jo ir kitų draugų kompanijoje. Bet štai paslapčia Erikas pasirūpino, kad Kalėdinis vakarėlis jo mokykloje nepraeitų be manęs. Tai buvo rimta šventė ir rimti šokiai įeinantiems tik su pakvietimu. Beje, juo taip pat iš anksto pasirūpino pats Erikas.
Šokiai mokykloje... Daugumai tai eilinė susitikimo vieta, bet mums tai buvo vakaras, kai po jo ir iki pat namų ranka vedė ranką, o kelias buvo labai trumpas. Taigi šventė po šventės, penktadienis po penktadienio, mūsų sniego angelai, pertraukos tarp pamokų praleistos drauge, ir, rodos, eilinė bičiulystė išsirutuliojo iki tikros draugystės!
Deja... Gyvenimas ir jo aplinkybės diktavo savo reikalavimus... Praėjus trims mėnesiams po lemtingų Naujųjų metų, mūsų keliai negailestingai išsiskyrė. Galvojome, kad tai lemtis... Mes nusprendėme, kad mums tiesiog ne pakeliui. Keista, bet išsiskyrimas įvyko taip pat šventinę dieną – per šv. Velykas. Be didelio pykčio ir didelių intrigų pasukome savo keliais...
Nuo tada gyvenome kiekvienas sau. Ilgą laiką buvau vieniša. Daug mąsčiau ne tik aš, bet ir Erikas. Apie viską ir apie nieką. Vėliau įsimylėjau tikrą Eriko priešingybę. Erikas taip pat ilgai nesnaudė. Juk paauglystė – jausmų išraiškos metas! Jo širdis šilumą skleidė kitai. O mūsų keliams kartais neplanuotai susiduriant (juk ir toliau buvome kaimynai), net nesisveikinome. Keista, bet... Taip tikrai buvo. Kas tai? Kaltės jausmas? O gal baimė?
Laikas bėgo. Ir tas vadinamas Likimas iškrėtė tikrą pokštą! Mūsų abiejų draugystės su naujomis antrosiomis pusėmis greitai baigėsi.
2004-ųjų metų žiemą Erikas savo galvoje ilgai nešiojo mintį: „Nemoki kalbėt – rašyk laiškus!“ Ir štai ilgais žiemos vakarais jis sumąstė, kad reikia išdrįsti ir parašyti laišką man. Kam to reikia? Tikslas vienas – bent kaimyniškai pradėti sveikintis su manimi. Laiško autorius atsakymo iš manęs sulaukti nė nesitikėjo. Sau jis buvo dėkingas ir už tai, kad išdrįso parašyti laišką ir jį išsiųsti.
Mano atsakymas į laiške užduotus klausimus buvo paprastas, šmaikštus ir vėjavaikiškas! O kas man?! Aš tuomet tiesiog džiaugiausi gyvenimu ir smagiai leidau laiką. ☺
Lygiai pusę metų truko mūsų susirašinėjimas laiškais. Pašto dėžutė neužsidarydavo. Kalbėta apie viską! O daugiausia – tiesiog apie gyvenimą. Tik vasarą tuose laiškuose nepastebimai atsirado daugiau jausmingumo, artumo. O tarp tokių eilučių radau ir sakinį: „Jolita, imam ir pabandom viską iš naujo...“ Tada mąsčiau labai drąsiai ir greitai. Pasakiau griežtą „Ne“. Man atrodė, kad kažko mumyse trūko. Tačiau Erikas kaip ir iki šiol, taip ir tada, savo tikslo siekė iki galo. Jis sugebėjo padaryti taip, kad aš pati jam pasiūliau draugauti iš naujo. ☺
Tą dieną užfiksavo Bėlio ežero pakrantė, nes lemtingi mano žodžiai buvo ištarti būtent ten. Tai buvo 2004-ųjų liepos 30 dienos vakaras.
Pirmieji draugystės metai bėgo labai greitai. Daugybė pasivaikščiojimų po Švenčionių miestą, šokiai, šventės kartu, naktiniai pasivažinėjimai Eriko tėvo automobiliu ir pan. Aš – dvyliktokė, Erikas – studentas. Vėliau ir aš išvažiavau mokytis į Vilnių. O meilė liepsnojo dar labiau. Daugiau laisvės, daugiau meilės. Romantiški susitikimai vyko sostinėje.
Nors mes abu buvome linkę daugiau studijuoti negu studentauti, laiko šiltiems jausmams vis tiek rasdavome. Kaip tik per pasimatymus detaliau pažinome ne tik vienas kitą, bet ir savo draugus, artimuosius. Tuomet daugiausia laiko kartu praleisdavome Vilniuje arba Švenčionyse. Į studijas savaitgaliais taip pat važiuodavome kartu. Ilgos kelionės autobusu netrukdavo prabėgti, nes būdavome vienas šalia kito.
Meilės istorija tęsėsi ir darbe. Kartu tris vasaras dirbome Ignalinos vasaros stovykloje. Ten praleistas laikas buvo kupinas ir smagių akimirkų, ir nemažai intrigų. Turbūt už tai, kad išlikome kartu, esame dėkingi ne tik draugams, priešams, bet ypatingai sau. Mūsų draugystė tuomet patyrė rimtų išbandymų. Kita vertus, visa tai savotiškai patikrino, ar mūsų meilė tikra ir abipusė.
2009-ųjų metų rudenį aš įstojau mokytis į magistrantūrą. Taip pat dirbau mokykloje. Viso to tikrai nebūčiau įveikusi, jeigu šalia manęs nebūtų brangiojo. Taigi būtent tą rudenį nutarėme pagyventi kartu, atskirai nuo visų. Visus tuos dvejus metus galima drąsiai vadinti tikru stebuklu, nes susipykę buvom lygiai du kartus. Ir tai nereikšmingai... Tik tada supratome, kas yra atsakomybė, pasitikėjimas ir gyvenimas „beveik“ šeimoje. Per tuos dvejus metelius mes tikrai suaugome. Turbūt tik mes žinome, kiek daug smagių akimirkų praleidome Pilaitėje... Tų metų niekada neištrinsime iš atminties. Tam priežasčių daug, bet didžiausia ta, kad būtent minėtoje aplinkoje Erikas nusprendė man pasipiršti. Karštą vasaros dieną užsimaniau gaivaus arbūzo. Erikas nuėjo, nupirko. Ilgiau parduotuvėje, rodės, neužtruko. Bet spėjo ir žiedą išrinkti. Gavau arbūzą su žiedeliu viduje! Nors aš tuomet neįprastai ilsėjausi, žodžiai „Tekėk už manęs“ suvirpino širdelę ir giliai joje užsiplieskė dar didesnė meilė jam. Tai buvo nepakartojama ir net nenorėčiau, kad būtų kartojama!!! Nuo 2010-ųjų metų nešiojau sužadėtuvių žiedą, bet apie vestuves mažai kada užsimindavome. Gal dažniau kalbėjome apie šeimą, vaikus, namus...
Vieną 2011-ųjų metų pavasario vakarą juokaudama pasiūliau, kad gyventume arba bent vasaras praleistume Sename Strūnaityje, ten, kur prabėgo mano vaikystė. Mintis po minties, pasiūlymas po pasiūlymo ir priartėjome prie rimtų derybų su artimaisiais. Kaip tik tą vasarą savo nuosavo kampo statybos ir prasidėjo. Nežinia, kiek jos tęsis, bet tikiu, kad būtent tai mus dar labiau suartino. Na, o po sunkių vasaros darbų reikia ir pramogų! Dar ankstyvą 2011-ųjų metų rudenį griežtai nusprendėme, kad vestuvių jau nėra kada atidėlioti. Todėl eilinę darbo dieną drąsiai žengėme CMB slenksčiu ir parašėme prašymą, kad būtų įregistruota mudviejų santuoka.
Nuo tada mūsų galvelėse sukasi ne tik jausmų prošvaistės, bet ir gražiosios šventės malonūs planavimo rūpesčiai. O planuoti šventę galėjome beveik metus. Laiko, atrodė, – labai daug, bet darbų dar daugiau. Daugumą rūpesčių apsiėmiau įveikti pati, nes labai norėjau tobulos šventės. Lankstiniai iš popieriaus salės papuošimui, stalo dekoracijos, svečių vardų kortelės, dovanėlės, originalūs kvietimai – visa tai padariau pati. Darbai vyko naktimis. Ir miegas nerūpėjo. Nuo mėlynos spalvos net akyse mėlynavo (vestuvių spalva – mėlyna), bet tą lemtingą 2012-ųjų metų liepos 28 d. viskas užsimiršo ir tikrai pavykusią šventę norėtųsi pakartoti dar ne vieną kartą. Net keisti nieko nesinorėtų. Tai buvo tikra mano ir Eriko svajonių šventė. Ir tegul niekas nesako, kad mes per aštuonerius metus, praleistus kartu, nenusipelnėme gražios, turiningos ir prasmingos šventės, kuri, manome, bus tik visa ko pradžių pradžia!
Jolita & Erikas
DAUGIAU: 
TIKRŲ MEILĖS IR VESTUVIŲ ISTORIJŲ ATSKIROJE RUBRIKOJE TIKROS VESTUVĖS
IDĖJŲ VESTUVĖMS RASITE RUBRIKOJE PLANAVIMAS
EKSPERTŲ PATARIMAI RUBRIKOJE EKSPERTAI
Tavo komentaras
Tavo vardas
El. paštas
Tai ką galvoji
     (Mes tikimės viskas padorumo ribose)
Facebook draugai rekomenduoja
1
Komentarai
2013-11-21 21:30
Gretusha
faini